Pusryčiams, pietums ir vakarienei – fliakai

Gal prieš ketvirtį amžiaus Tadžikistano (neturtinga posovietinė Vidurio Azijos valstybė) diktatorius-prezidentas Emomalis Rahmonas ėmėsi rimtų pastangų reguliuoti savo šalies piliečių socialinius įpročius. Jis apribojo kaimuose (miestuose tai nebuvo labai aktualu) keliamų vestuvių ir laidotuvių svečių skaičių. Vienąsyk dar net išleido savo įsaką, kuris leido turėti tadžikams tik ribotą skaičių auksinių dantų.
Tuos egzotiškus pranešimus būnant Lietuvoje buvo gana juokinga skaityti. Tačiau tik ligi tol, kol 2005 m. pačiam teko toje šalyje trumpam apsilankyti ir su vietiniais pabendrauti.
Vietiniams kolegoms, su kuriais ten pabendravome, Rahmono valdymas nebuvo labai prie širdies, tačiau jo įvesti socialiniai ribojimai visai neatrodė juokingi. Jie aiškino, kad šitaip mėginta išgyvendinti žalingas patiems šalies gyventojams socialines tradicijas. Esą svečių gausa nesvarbu – vestuvėse ar laidotuvėse – neturtingoje visuomenėje liudijo tam tikrą, aukštesnį socialinį statusą. Todėl ypač kaimiečiai į šeimynines iškilmes kviesdavo ne tik visus savo, bet dar ir kelių aplinkinių kaimų gyventojus. Baliai kainuodavo atitinkamai brangiau, todėl ūkininkai parduodavo gyvulius, amatininkai – įnagius, pagaliau pinigų buvo įprasta skolintis. Prasiskolinama buvo ne tik ligi savojo grabo lentos, bet ir kelioms kartoms į ateitį.
Vienas vietinis kolega ta proga siūlė atkreipti dėmesį į restorane mus aptarnavusią jauną padavėją, kurios visa burna spindėjo auksu. „Na, pagalvok, – sakė man, – ši mergina tikrai ne iš socialinių aukštumų, o visa auksinė greičiausiai dėl to, kad jos šeima ar net visa giminė rinko ar skolinosi pinigus auksinėms karūnėlėms, nes ji šiame restorane šalies sostinės centre gavo padavėjos darbą. Nors mums – jos klientams – jos auksinė burna visiškai nesvarbi, atvirkščiai – atrodo keista“. Padavėja nuolat, ne tik gavusi arbatpinigius, šypsojosi, tačiau panašu, kad graži šypsena buvo tik jai pačiai.
Šį reikalą prisiminiau dėl mūsų elgsenos pandemijos metu ypatumų: šimtų pimpanosių, imituojančių apsauginių kaukių dėvėjimą, žmonių minių, besirenkančių stebėti kalėdinių eglių miestuose ir miesteliuose įžiebimą (televizijos ir interneto laikais!). Diktatūros tokias problemas sprendžia panašiais būdais, kaip tadžikų vadas Rahmonas. Demokratijose norėtųsi didesnio kiekvieno piliečio atsakomybės ir sąmoningumo. Net jeigu saugumo priemones rekomenduojantys valdžiažmogiai ima kelti šleikštulį ar net neapykantą. Nors po teisybei kartais matant betvarkę viešoje erdvėje labai norėtųsi, kad neuniformuoti policininkai dažniau išliptų iš savo prašmatnių tarnybinių automobilių ir pimpanosius dažniau pakedentų už pakarpos pamalonindami atitinkamų baudų kvitais.
Kitų variantų – nedaug, tačiau yra. Mano jaunystės laikų bičiulis – Vilniaus Santaros klinikų gydytojas socialiniame tinkle rašo apie patiriamą COVID-19 aukų kasdienybę:
„Keletas pastebėjimų apie COVID-19. Gerai, jei sunki ligos forma apsiriboja karščiavimu, labai stipriu pykinimu, skausmais, vėmimu, nevalgymu… Čia niekai – palašinsime, duosim deguonies pagal poreikį, hormonų ir daugeliu atvejų bus gerai. Baisiausia, kai prasideda dusulys ir per parą žūsta plaučiai… O atrodė, kad ligonis net gerėjo… Aš net daviau pavadinimą toms katastrofiškai sunkioms formoms – „Vilko bilietas“ – iš pradžių taikom High flow (didelės tėkmės deguonies terapiją – RS)) su 60l/min., tada neinvazinę ventiliaciją, o tada, kai pasiekta riba – ligonį intubuojam ir ventiliuojam aparatu… Jei ir tai nepadeda – tada jungiam ECMO (tai aparatas, kuris pavaduoja plaučius – ekstra korporinė membraninė oksigenacija)… Paskui jungiam hemofiltracijos kolonėlę dėl nebeveikiančių inkstų (jei nebuvo prijungta anksčiau), bandom suvaldyt kraujavimus iš skrandžio, žarnyno, nosiaryklės… Jungiam citosorbo kolonėlę, kad organizmo imuninė sistema per citokinų audrą nenužudytų pačio organizmo… Ir nuolat malamės po plaučius – siurbiam, perintubuojam, siurbiam… Ir viskas iš plaučių šalinasi gabalais (mes vadinam fliakais – nes nėr kaip apibūdinti tą plaučių audinio konsistenciją) [Fliakai – lenkų nacionalinės virtuvės patiekalas – jaučio skrandžių sriuba]. Kartais pasiseka tokį ligonį išgelbėti. Kartais… Dar noriu grįžt prie intubacijos… Man asmeniškai nesuvokiama yra, kai ligonio kvėpavimo funkciją parodantys tyrimai yra nesuderinami nei su ligonio sąmonės būkle, nei su gyvybe, o ligonis sąmoningas, adekvatus, motyvuotas, tik dūstantis kaip žuvis, ir prašo: „Daktare, tik neintubuokite, prašau. Aš viską darysiu, ką liepsite“. Deja, deja… Ligonių amžius jau įvairus – 86, 49, 51, 54, 59, 72 metų. Ir jų vis daugėja… O mūsų – medikų – vis mažėja. Taigi saugokime vieni kitus visomis priemonėmis…Ir įmanomomis, ir neįmanomomis… Visomis… Tegul padeda mums visiems Dievas.“
Perskaitykite, pimpanosiai nelaimingi.
Rytas Staselis