Penki apgailestavimai

Jeigu jums teko slaugyti ligonį, kuris serga nepagydoma liga ar dėl senatvės, sutrikus sveikatai, veikiausiai susidūrėte su nemaža iššūkių. Pyktis, liūdesys, nusivylimas, kaltė, pasimetimas, gailestis, nerimas, baimė gali būti dažni palydovai ne tik sergančiam, bet ir slaugančiam. Australų rašytoja ir dainininkė Bronnie Ware, slaugydama sunkiai sergančius ligonius, parašė knygą „5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant“. Tai apibendrinto darbo su žmonėmis įžvalgos apie tai, kas verčia gailėtis gyvenimo pabaigoje. Šiame straipsnyje pabandysiu apžvelgti tas priežastis, kurios pateiktos knygoje, ir remsiuosi darbo su pacientais patirtimi, gilindamasi į tai, kas verčia gailėtis ligos ištiktuosius.
1. Gaila, kad gyvenau ne savo gyvenimą, o tokį gyvenimą, kurio iš manęs tikėjosi kiti
Šią frazę, pasak rašytojos B.Ware, ištarė kone kiekvienas slaugomas pacientas, kuris turėjo savų svajonių, tačiau įgyvendino tik mažąją jų dalį. Dėl ko taip atsitinka? Vienas iš paaiškinimų, kurį pateikia slaugytoja B.Ware, tai noras priimti „teisingus“ sprendimus. Tokie sprendimai, kaip pastebėjau dirbdama su pacientais, dažnai siejami su pareiga ir įsitikinimais. Pvz.: slaugyti senus tėvus yra teisinga, tačiau gyvenimas tuose pačiuose namuose su ligoniu gali virsti tikru košmaru, pripildytu manipuliacijomis, bemiegėmis naktimis ir asmeninio gyvenimo nebuvimu. Kas tai patyrė, gali paliudyti, jog sveikatai atsistatyti reikia nemažai laiko. „Teisingai“ pasirinkta profesija, kuri būtų pelninga ir atitiktų artimųjų lūkesčius – tai dar vienas sprendimas, po kurio galima labai gailėtis ar imtis priemonių ištaisyti šią klaidą, kol dar nevėlu. Kas yra teisinga kitų žmonių atžvilgiu, ne visada yra teisinga ir sąžininga sau pačiam. Per gyvenimą tokių „teisingų“ sprendimų gali būti nemažai. Prasmės kėlimo klausimas „teisinguose“ sprendimuose ir darbuose paprastai sukelia sumaišties ir abejonių. Dėl ko aš tai darau? Dėl ko man tai svarbu? Ir tuomet tėvų slaugymas ar pasirinkta profesija gali atsiverti kaip prasminga veikla, kurioje žmogus save realizuoja, išreiškia savo meilę, padėką arba atvirkščiai – ateina suvokimas, jog slaugymas buvo neišvengiamas, kadangi sūnus ar dukra užsiliko namuose pas tėvus ir nesukūrė savo šeimos. Kiekvienas atvejis yra individualus ir priklauso nuo susiformavusių tarpusavio santykių, socialinių sąlygų.
2. Galėjau taip sunkiai nedirbti
Šį sakinį paprastai ištarė vyrai, kurie buvo slaugomi, kadangi senosios kartos moterys daugiau rūpinosi namais, vaikais ir vyrais. Vyrai, užsibūdami darbe, gailėjosi, jog praleido vaikų vaikystę, per mažai skyrė dėmesio šeimai. Tačiau paskutiniu metu moterys aktyviai yra įsijungusios į įvairias darbines veiklas, tai gali atsitikti ir su jomis. Tomis, kurios vaikų priežiūrą palieka auklėms, senelėms ar kitiems giminaičiams. Rūpinimasis finansais ir jų kaupimas neišvengiamai atima daug laiko ir viso to kaina – sutrumpėję pasibuvimai ir bendravimas su vaikais, vyru ar žmona. Ir kiek tuose trumpuose susitikimuose yra tikro buvimo kartu? „Nebėra laiko, daug darbų ir rūpesčių“ – toks požiūris ne vieną gena į skubėjimą, pilną įtampos ir dėmesio stokos vienas kitam. Kiek laiko mes girdime įvairiuose seminaruose, straipsniuose ir knygose, kaip svarbu sustoti ir pamatyti, kas yra aplink, kuo aš gyvenu ir kaip aš gyvenu, tačiau tik nedaugelis tai išgirsta ir sustoja. Galbūt godumas trukdo pasakyti „gana“? O suvokiama ir tvirtinama, kaip šiuolaikiškas gyvenimas su ambicijomis ir noru judėti į priekį. Gyvenimo saulėlydyje žmogui paprastai reikia vis mažiau materialinių dalykų, tačiau alkstama moralinių – bendravimo ir buvimo kartu.
3. Gaila, kad neturėjau drąsos išreikšti savo jausmų
Ir tai apgailestavimas, kuris susijęs su baime įskaudinti, supykdinti kitą ar būti nesuprastam. Dėl šios priežasties santykiai gali būti iškreipti ar netikri, nes nepasakomi tikrieji jausmai ir mintys, o gyvenimas virsti tik egzistavimu. „Dėl šventos ramybės“ nutylima nuoskaudos, kurios vėliau gali virsti į įvairius susirgimus ar negalavimus. Iš esmės kalbame apie baimę būti atstumtam arba, kitais žodžiais tariant, nemylimam. „Jeigu aš pasakysiu kažką skaudaus, kitas įsižeis ir mane atstums. Mes išsiskirsime.“ Ši mintis gali vesti ir trukdyti kurti artimus tarpusavio santykius su artimaisiais ir kitais žmonėmis. Psichoterapijoje yra tekę sutikti pacientų, kurie bijo gilintis į savo jausmus, nes tai „bus pernelyg skausminga“, „vėl viskas iškils į paviršių“ ar „vis tiek niekas nepadės“. Tai pasipriešinimai, kurie turi savo tikslą, paslėptą ar atvirą, su kuriuo galima dirbti. Neišgyventi ir neišjausti jausmai tūno viduje ir laukia, kada bus pripažinti, išjausti ir paleisti. Jeigu norite artimų ir tikrų tarpusavio santykių su kitu žmogumi – reikės nemažai drąsos kalbėtis apie ne pačius maloniausius dalykus, kartais išgyventi krizes, suartėjimus ir nutolimus. Be to, svarbu žinoti, jog mes negalime kontroliuoti aplinkinių reakcijų.
4. Gaila, kad užmiršau savo draugus
Tai dar vienas apgailestavimas, kurį išreiškė nemaža dalis slaugomų pacientų. Jis susijęs taip pat su dideliu užimtumu, kaip ir antrasis, su pernelyg dideliu darbo krūviu. Laiko stoka draugystės ryšių palaikymui turi didelės įtakos jų išlikimui. Pasirodo, gyvenimo pabaigoje gailimasi nutrūkusių tarpusavio santykių su bičiuliais, draugais. Dirbdama sanatorijoje su vyresnio amžiaus pacientais dažnai girdžiu nusiskundimus dėl vienišumo, neturėjimo su kuo pasikalbėti namuose, nes vaikai gyvena savo gyvenimus, kaimynystėje gyvena jauni žmonės, kurie nenusiteikę bendrauti su senukais, o dauguma senosios kartos draugų ar pažįstamų jau mirę, ar yra prastos sveikatos. Dažnai artimi santykiai su bičiuliais ar artimaisiais palaikomi telefonu ar internetu. Tačiau yra ir aktyvių senjorų, kuriems pavyksta ne tik susitikti ir išgerti kavos, bet ir dalyvauti įvairiuose susibūrimuose, lankyti kursus, mokytis (pvz.: Trečiojo amžiaus universitete).
5. Gaila, kad neleidau sau būti laimingesniam
Laimė yra pirmiausiai pasirinkimas, lydimas labai subjektyvaus suvokimo ir pajautimo, kuris keičiasi su amžiumi. Paprastai vaikai leidžia sau būti laimingiems. Jie gali krykštauti ir kvailioti, nesukdami galvos, ką apie juos pamanys kiti. Leisti sau būti laimingam – pasirinkimas, kuris su metais gali virsti vis sudėtingesnis, nes atsiranda įvairių įsitikinimų. Pvz.: nevalia daug juoktis, nes po to teks daug verkti. Negalima suaugusiam kvailioti, nes ką pagalvos aplinkiniai? Tai gali pakenkti reputacijai. Šie ir kiti pamąstymai trukdo išgyventi ir laisvai bei spontaniškai veikti, nes paremti „sveiku protu“. Žinoma, svarbu žinoti ir jausti ribas, tačiau pabūti vaikiškai laimingam yra labai sveika. Sergantys žmonės paprastai neatsimena, kada paskutinįkart nuoširdžiai kvatojo ar juokėsi, nes baimė keisti savo įpročius, komfortišką gyvenimą privedė prie rutinos, kurioje neliko tikro atradimo ar sunkumų įveikimo džiaugsmo.
Pabaigai. Apgailestavimai gyvenimo saulėlydyje yra tokie natūralūs ir žmogiški, kurių išvengti sudėtinga, o galbūt ir neįmanoma, tačiau kol dar nevėlu galima pabandyti gyventi taip, kad jų ateityje būtų kuo mažiau.
Literatūra: Bronnie Ware. 5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant. 2013

Psichologė Brigita Gelumbauskienė