„Jei sulaukčia, kad namą pastatytų prie mano pasodintos ir išlikusios alyvos“…

Artėjant Kristaus gimimo šventei, besibaigiantys Tikėjimo metai padovanojo dar vieną dovaną, už kurią tariu ypatingą ačiū Kostancijai Aukščiūnienei iš Birštono – už išsaugotą teisybės jausmą, kantrią ir labai gerą širdį. Ačiū jos sūnui Juozui ir marčiai Jūratei už gražų adventinį pasibuvimą jų šiltuose namuose, už nuoširdų draugiškumą ir tikėjimą tomis vertybėmis, apie kurias mums visiems pasakojo gerbiama Kostancija.

– O, kai nuvažiuoju į Nemajūnus, ant savo žemės, tai visą tą praeitį atsimenu, – sako K.Aukščiūnienė.

Vyriausią šių namų šeimininkę Kostanciją radau verdant pusryčius. „Nu anksčiau tep nevalgėm, kap dabar valgom“, – tarė močiutė apie ateinančių švenčių patiekalus. Ir mielai prisėdo prie kavos staliuko su visais pasibūti, prisiminimais pasidalinti.
Kostancija Karpauskaitė – Aukščiūnienė gimė Vinco ir Marijos Karpauskų šeimoje Šilavote. Kai tik mergaitė buvo baigusi pirmą skyrių, dar prie Smetonos, tėvai atsikėlė gyventi į Nemajūnus. Šeimoje augo šeši vaikai. Užėjus karui, jų tėveliui teko sėsti į kalėjimą, šeimai išgyventi sunkų laiką. „Mes visi šeši vaikai ėjom tarnaut. Per vasarą ganydavom. Net pas kunigą esu ganiusi. O žiemomis daug megzdavau, – prisimena Kastulė. – Po karo grįžęs tėvelis namo liejo iš aliuminio ir labai smulkaus smėlio įvairius šaukštus, mūkelas. Darė ir karstus, kad tik šeimą pramaitintų“.
Pasakoja, kaip Nemune žiobrių prisigaudydavę. Juos džiovindavo arba sūdydavo bačkutėj, kurią kamaroj užkasdavo į žemę. Taip ir su grybais: ir džiovino, ir raugė. Džiovindavo ir miško uogas, ypač mėlynes, cukraus juk nebuvo… „Iš jų ir gyvendavom. Ale buvom ir sveiki visi“, – tęsia ramų pasakojimą.
Tuo metu marti Jūratė ir sūnus Juozas atidžiai peržiūri kiekvieną nuotrauką savo ir atskirame – mamos albume. „Saugom mamos sodintą alyvą, – rodo nuotrauką. – Tik gaila, kad ąžuolas išvirto“, – apgailestauja sūnus. Kviečia atvažiuoti į Nemajūnus, iš arčiau apžiūrėti išlikusią alyvą ir tą žemę, ant kurios augo mama. Dabar ten stato pirtį ir vasarnamį. Juozas sako, kad vieną sieną būtinai paliks grynų rąstų ir sukabins įrėmintas nuotraukas, kurios mena mamos gyvenimą Nemajūnuose ir Jundeliškėse. Rodo kitą nuotrauką, kurią jau komentuoja pati močiutė: „Tą alyvą aš sodinau visai šalia namo, tik jo jau seniai nebėr. O čia mes sėdim su vaikystės drauge Maryte Kandrotiene ant mano žemės. Labai abi sutariam. Tep kap savos. Draugų gali būt daug, bet tokį ryšį galima išsaugoti retai, ir tai tik su viena“.

Klausausi Kostancijos, stebiu ją, kartais pasiremiančią ramentu. Sako, kad sąnarius suskausta, bet „niekad nedejavau, nerėkiau, tykiai kenčiau ir tada, kai juos keist reikėjo“. Ji pasakoja, žiūrėdama tiesiai į akis, su miela šypsena veide. Tikrai sunku patikėti, kad šių metų lapkričio mėnesį Kostancija atšventė 88 – tąjį gimtadienį.

Kostancija ant savo žemės Nemajūnuose su geriausia drauge nuo vaikystės Maryte Kandrotiene.

Prisimena moteris savo vyrą Alfonsą Aukščiūną, kurį sutikusi kaimo vakaruškoj. Sako, kad jų veseilios dieną į Nemajūnų bažnyčią pėsti atėję, o po šliūbo šaltą žiemą rogėmis, traukiamomis poros arklių, Alfonsas parvežė marčią į Jundeliškes, į savo tėvų stubą. „Dar stuba buvo su grįsta asla, tik vėliau namą persistatėm, – mena Kastulė. – O dirbti reikėjo viską, tai aš viską ir mokėjau“. Kostancija ir Alfonsas susilaukė keturių vaikų, iš kurių vienas mirė. Dabar močiutė džiaugiasi esanti turtinga dukros Zinos, sūnų Romo ir Juozo šeimomis, 8 anūkais, 5 proanūkiais. Visi Birštone, šalia vieni kitų. Tik vyras Alfonsas mirė anksti, kai jauniausiam Juozui buvo 19 metų.
Kastulė 25 metus išdirbo „Versmės“ sanatorijoje nelengvą darbą. O namie po darbo sugrįžusi, sako, dar didesnį darbų etatą turėjusi… Ji gavo ir butą visai arti sanatorijos, į jį atsikėlė gyventi su sūnumi Juozu. O šis į namus parvedė savo išrinktąją Jūratę. Jūratė ir Juozas džiaugiasi savo vaikais Laura, Kęstučiu, Dainiumi bei dukros Lauros sūneliu, anūkėliu Nidu. Anūkas su mama ir tėčiu, jei Kūčias valgys Tauragėj, tai pirmą Kalėdų dieną būtinai atlėks į Birštoną.
Užklausta, kaip sugebėjo save išsaugoti, močiutė šypsosi: „Kaip plunksna buvau – menkutė. Bet dirbt nesunku buvo. Tik prie veidrodžio atsistot nebuvo kada, ba visur skubindavau: pamelžiu, pašeriu, spėju apsipraust ir lekiu in mašiną važiuot darban. Kaime gyvenčia, jei tik galėčia ir dabar. Matyt, tokia prigimtis: kap atėjau į Jundeliškes, tai vis Nemajūnus sapnuodavau. O kai Birštone – tai vis Jundeliškes“. Močiutės prisiminimas tiesiog veja vienas kitą: „Kai neužmiegu, tai vis mislinu mislinu ir atsimenu išdainuotų daugybės dainų žodžius iki pat pabaigos. Tep tai neprisimenu greit. Buvau gera dainininkė, draugė vesdavo, o aš buvau altas. Išlikus dar ir nuotrauka 1954 metų su Nemajūnų bažnyčios choru, kuriame aš giedojau“. Kastulė sako, kad jos jaunystėj mylimiausia buvus ši: „Prisimenu, kai augau kūdikėlis/ Ir ilgesys nespaudė man širdies,/ Tiktai gamta ir naktį mėnesiena/ Viliojo žaisti žydinčiam sode“… Nors buvus ir uždrausta dainuoti, paskui jau leista, vis tiek dainuodavę ir: „Staklės mėto šeivas ąžuolines/ Baltos drobės tiesias taip plonai, plonai/ Rankšluosty įausiu: Lietuva tėvynė,/ Tu didvyrių žemė – mes tavo vaikai“…
Pasakoja Kostancija ir apie linksmus suėjimus Jundeliškėse, kai ir vyrai, ir moterys, laukdami sugrįžtant veseilios, nekviesti sueidavo svočios aplodyti. Gavę svočios lauktuvių, dėkodavo: „Ačiū jumi svočiutės už gardų pyragą/ Mes pačios valgėm ir berneliam davėm./ Ačiū lelijėlės, ačiū maršelkėlės,/ Mes pačios valgėm ir berneliam davėm“.

Jūratė ir Juozas Aukščiūnai iš svečių su Kalėdų Senelio dovanomis.

„Anksčiau linksmesni laikai buvę, ir žmonės draugiškesni, – apgailestauja močiutė. – Dabar gal viskas mandriau, bet kad kaimynas su kaimynu nebendrauja“. Paprieštaravus sūnui ir marčiai, kad jų name visi kaimynai tikrai draugiški, Kastulė sako: „Taigi, draugiški. Ir aš juos visus labai gerbiu. Bet kitoj pusėj kelio – nė vieno nepažįstu. O kaime visą parapiją pažinojau. Jei kokia bėda – kaimyną greičiausiai prisišauksi. Būdavo prie nabaštiko giedot ir kaimynai sueina, ir nebuvo mados pinigus imti. Dabar jų neturėsi – negiedos“. Močiutė atsimena, kad ir Jundeliškėse gyvenant nebuvo tokios mados nei gimtadienius švęsti, ir už ką, žinoma, nebuvę ir dovanų dovanot, ypač per Kalėdas.
Per Adventą būtinai visi laikydavęsi pasninko. Mėsą valgyti – nuodėmė. Didelės daugelio šeimynos buvę, tai sueidavę pas vieną ar kitą žaidimų žaisti, pvz., „žiedą dalinti“. Ir kolūkio laikus močiutė prisimena linksmai: „Vaikus anytai palikdavau prižiūrėt, o pati ir rugius paimdinėdavau, linus roviau, runkelių normą per didžiausius karščius ravėdavau, bet tik susėdam visi pietų ir traukiam savo dainas“.
Namie ji megzdavo rūbus visai savo šeimynai ir svetimiems. Gražiausiais raštais išmegzdavo megztinius, staltieses, skaras, sukneles. Ir siuvinėdavo labai daug: „Pagalvukes išsiuvinėju ir pasipuošiu kambarius, – sako. – Dabar jau ne mada“. O sūnus Juozas rodo nuotrauką su mamos rankdarbiais parodoje „Versmės“ sanatorijoje, o kitą – su mamos buvusiu kolektyvu, iš kurio jau daug nebėra“… Pasakoja moteris, kad išsiuvinėjus ne tik kilimus ant sienos, bet ir pašarvonę. Ją vienam Juozo draugui padovanojo, bet paprašė: „Kai numirsiu, ant karsto uždėsit“…
Paprašyta prisiminti Kūčias, močiutė pasakoja: „Eglutę puošdavom pajankom tik Kūčių dieną“. Į pokalbį įsiterpusi marti sako: „Ir Juozas būtent Kūčių dieną parneša eglutę arba pušies šaką, nes šventė nublanksta, jei anksti pasipuoši“. „Pajankos – tai žaisliukai iš šiaudų, – tęsia močiutė. – Kad nėr šiaudų – ir dabar mokėčia padaryt“. Iš tampomo popieriaus puošdavom šventą abrozdą ir žibalinę lempą. Labai apsidžiaugėm, kai Jundeliškėse pradėjo statyt stulpus ir atsirado elektra“. Juozas mena, kad po eglute Kalėdų rytą vaikai rasdavę saldainių arba kokį žaislą, o Jūratė prisimena savo vaikystės Kūčias su ypatingu skoniu žemės ir graikiškų riešutų, kuriuos senelis padovanodavo. Vaikai juos gliaudydavo ir krimsdavo.
Kastulė pasakoja, kad ir prasčiau, bet visada laikydavęsi tradicijų. Ant Kūčių stalo būdavo 12 patiekalų, kurių kiekvieno reikėjo bent paskanaut. O kūčiukus su aguonpieniu reikia valgyti, pasirodo, paskiausia. Einant gult nuo stalo nieko nenuimdavo, kad viską rastų naktį suėjusios mirusiųjų dūšelės. Po stalu būtinai reikia atsinešti šieno, ryte jį sušerti gyvuliams. Temstant, prieš sėdant už Kūčių stalo, buvo kalbamos kalėdinės maldos. „Tikėjau į Dievą visada. Ir dabar tikiu“, -sako.
„Ir dabar močiutė kalba poterius. Mes pritariam ir mūsų vaikai, – įsiterpia Jūratė. – Ir plotkelę dalinti pradeda mūsų močiutė“.
Kol galėdavo, ji nueidavo ir į Piemenėlių mišias, ir Kalėdų rytmetį į Birštono bažnyčią. Dabar džiaugiasi, kad anūkai laikosi šios tradicijos. „Tik kūčiukų skonis ne toks, netikras. Druską jaučiu“, – sako Kastulė. Kol galėjo, juos maišydavo tik su vandeniu, o jau kad pageryti būtų, sviesto įdėdavo. Ir Birštone gyvendama virdavo barščius Kūčioms. Tik čia dėdavo ir grybų, ir burokėlių. O Jundeliškėse sriuba būdavo naminės duonos spalvos. Mat į ją dėdavo duonos plutos, grybų, savadarbių makaronų, cibulio, pipirų. O kisielių virdavo iš avižinių miltų. Avižas dar padaigina, pagrundžia, išdžiovina, mala. Kisielių užpila aguonpieniu.
„Kad jauna būčia, tai ir dabar padaryčiau“, – tikina močiutė ir pasakoja apie kitus patiekalus: žiobrius, grybus, burokėlių mišrainę su naminiais žirniais, užpiltą naminiu sėmenų aliejum. Sėmenis per arpą persijoja, kad švarūs būtų, ir veža spaust. O spaudykla buvus tokia, kad į pagalbą ir arklius kinkydavo… Apie dešimt litrų aliejaus išvirdavo, kad ilgai stovėtų. Ir valgydavo. Sūnus Juozas prisimena, kaip Kūčių vakarą, pavalgę vakarienę, eidavo į lauką paklausyt, iš kurios pusės šunys loja. O močiutės burtai įdomesni. Prisimena, kaip išėjus į lauką tvoros štankietus apkabindavo, suskaičiuodavo kiek, ir jei ne porinis skaičius – negerai. „Dar būdavo padedam pirmiausia lėkštukes. Po viena jų – rožančių, po kita – žiedą, po trečia – rūtą. Jei išsitraukei žiedą – ištekėsi, jei rūtą – būsi senmerge, o jei rožančių, irgi negerai – davatka liksi, – šypsosi Kastulė. – Būdavo ir aš išsiverčiu vyro kailinius į kitą pusę, paslepiu gerai veidą, maišą prastą ant pečių užsimetu, dar lazdą į ranką ir einu per didelius pusnis pas kaimynų vaikus. Ir savus apgaudavau“. Jūratė išduoda, kad ir Juozas ne kartą buvo Seniu Šalčiu persirengęs ir lankęs kaimynus, tik tokių kailinių neradęs.
Močiutė sako, kad ji ir pas daktarus buvus tik kai koją operavo, keitė sąnarius. Pasakoja, kad turinti „nacionalinio paveldo“ vaistą nuo visų ligų, kurio išgeria tik normukę būtinai ant tuščios dūšios. „Tai kaštavolo šaknis, užpilta ruginuke, – išduoda Kostancija. – Dar galima užpilt alijošių. O ypač gerai nuo cholesterolio užpilti ėgliaus šaknų. Iš vakaro, kai atsigulu, atrodo neatsikelsiu. Bet ryte, kai tik išgeriu – keliuosi kap sveika būčia“. Jūratė sako, kad močiutė jiems leidžia per Kūčių vakarienę ir raudono vyno paragaut, o ši tik šypsosi ir uždainuoja: „Reikia gert, reikia gert, reikia gert, tik nepasigert“.
Ir prisimena savo jaunystės vakarėlius, kaip bernai norėdavę įsiūlyt naminukės ir merginoms. Sako Kastulė, kad negalima daug, tai ji taip sugebėdavo tą berną nušnekyti, kad per tą laiką suspėdavo ne vieną čėrkutę į batą supilti, mat ant žemės išpilt negražu.
Dabar, sako močiutė, daug televizoriaus nežiūrinti, tik žinias paklauso: „Ačiū Dievui, kad pas mus nėra tokių nelaimių kap pasaulyj. Kiek parodo, kap žmogus žmogų žudo. Ir kap jam ranka nesudreba“… – stebisi.
„O kai nuvažiuoju į Nemajūnus ant savo žemės, tai visą tą praeitį atsimenu, įsivaizduoju, apeinu visą sklypą. Pasvajoju. Jei sulaukčia, kad ten namą pastatytų prie mano pasodintos ir išlikusios alyvos… – ilgiau susimąsto. – Nieko nenoriu, kad tik sveika būčia. Kad kitam žiūrėt nereikėtų. Dabar dar ir valgyt pasidarau, ir apie save apsižiūriu“. Sūnus Juozas net nešyptelėdamas sako: „Mama dar ir dabar dirba“. Pagalvojau, galbūt mezga dar. Pasirodo, ji kiekvieną vasaros dieną praleidžia šalia namų esančioje aikštėje, ant suoliuko. „Kaimas – man yra viskas, kad galėčiau, tai…“ – lyg atsako, ko šildosi saulėje vasarą.
Paklausti apie norimas gauti Kalėdų Senio dovanas, visi: Kostancija, Jūratė, Juozas sutartinai tvirtina: „Kad visa šeima sveika būtų, kad sektųsi visiems“. O artimiesiems ir birštoniškiams jie linki dalintis neįkainojama dovana – gerumu, branginti save ir vienas kitą.
Palma Pugačiauskaitė