Nuo Verknės jūros link…

Aušra Mickutė gimė ir augo Pikelionyse, beveik ant Verknės kranto. Baigusi Stakliškių vidurinę mokyklą pasirinko studijuoti kultūrinės veiklos vadybą Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. Šiuo metu Aušra gyvena ir sėkmingai dirba Klaipėdoje.

– Kas paskatino rinktis tęsti mokslus būtent Klaipėdoje? Gal pirma meilė, jūra, uostas?
– Nei meilė, nei jūra, nei uostas. Mokslai Klaipėdoje visai netikėti ir neplanuoti. Svajojau studijuoti šią specialybę, bet Vilniuje. Važiuoti į Klaipėdą studijuoti paskatino tėvai bei aplinkiniai. Jie labai palaikė, nors aš dar ilgai abejojau. Juk taip toli nuo namų, šeimos. Pirma kelionė buvo su lagaminu ir ašaromis veide. Visada pratusi gyventi apsupta žmonių, atrodė, kad likau viena.
Tačiau, matyt, Klaipėdą supa ypatinga aura, nes, praėjus vos pusmečiui, nusprendžiau, kad į kitą miestą – tikrai nenoriu, o atstumas – ne problema.
– Kaip tau sekasi susikalbėti su žemaičiais? Šią vasarą mane užkalbino garbaus amžiaus jūreivis prie senosios vaistinės Palangoje. Labai įdomiai pasakojo, bet nieko nesupratau. Net atsiprašiau šio nepažįstamo žmogaus. Gal tuo ir savita ši tarmė? Kad mums nesuprantama… Ko pati nesupratai tik atvažiavus į Klaipėdą?
– Pamenu, pirmame kurse buvo grupiokas, tikras žemaitis. Jis manęs kažko klausia. Aš dar kartą perklausiu jo: „Ką sakei?“ ir tiesiog paprašiau: „ar gali man lietuviškai pasakyti, ko tu nori iš manęs?“. Per ilgesnį laiką tie žodžiai tapo suprantami. Aišku, iki šiol dar daug žodžių nesuprantamų, tenka draugų prašyti pagalbos. Žemaitiška tarme daugiau kalba vyresnio amžiaus žmonės, jaunimas – bendrine kalba, tik akcentas vis tiek jaučiasi. Kadangi aš tik viena buvau dzūkė, visi iš karto suprato, kad esu ne žemaitė ir jaute, mano kitaip tariamus žodžius. „Kon tu sakai, vakelėli?“- viena iš jų frazių, kurią dažnai išgirstu.
Klaipėdoje gyvenu jau daugiau nei 4 metus. Kuomet pargrįžtu į savo gimtinę, aplinkiniai pastebi, kad mano tariamų žodžių akcentas kitoks, ir jau kažkuo panašus i žemaičių…
– Papasakok, koks žemaičio būdas kasdienybėje bendraujant, dirbant, linksminantis? Ar Tau, iš Paverknių kilusiai, savu tapo ir Klaipėdos miestas?

– Visi esame lietuviai, ir mūsų kasdienybė labai panaši. Tačiau yra ir savitumų. Neseniai teko sudalyvauti žemaitiškose vestuvėse. Ir jose visgi atradau daug skirtumų tarp elementarių tradicijų. Štai, pavyzdžiui, kuomet pas mus jaunikiui gėlytę į atlapą sega būsima nuotaka, pas juos įsega motina. Ech, žiūrėjau ir stebėjausi: „ne, ne taip“. Klaipėda man jau kaip ir savas miestas, kaip savas kraštas, tačiau jis niekada nebus toks savas, kaip mano gimtinė. Nors dar tik kelerius metus gyvenu uostamiestyje, bet jau pradedu jausti, kad čia mano namai. O jūra visada vilioja, ar nuo kasdienybės pabėgti, ar nuo rutinos. Ošiančios bangos visada ramina, ypač bangų ošimas bei smėlio šiugždėjimas…
Niekada nepamiršiu jūros vien dėl to, kad pajūry vyko mano studijų baigimo šventė. Visą naktį ant jūros kranto šėlome. Vakaro tema buvo – jūrinė… Jausmas nerealus – kaip iš filmo…
Kas padeda atsispirti? Svarbiausia, manau, artimųjų palaikymas. Kol mokslai pasibaigia, tau viskas tampa artima, nesinori keisti aplinkos. Vis dėlto dauguma grupiokų grįžo į tėviškes ir savo ateitį kuria ten. Aš likau čia.
Pamenu vieno mano garbaus amžiaus dėstytojo frazę, kai tik atvykau studijuoti. Tu, sako, dzūkele, tik neprasidėk su tais žemaičiais. Taip ir iki šiol nesupratau tos frazės, nes žemaičiai tokie patys žmonės kaip ir mes, nė kiek ne blogesni ar geresni… Tik kalba kiek kitokia, tarmė…
– Gal jau išmokai gaminti kokį žemaitišką patiekalą ir gali jo receptu pasidalinti su laikraščio skaitytojais?
– Iki šiol mano virtuvėje tik dzūkiški patiekalai, išmokti iš mamos… Tačiau pora patiekalų paliko įspūdį. Kas nustebino – tai žemaičių mėgiama sriuba – Cibulinė. Joje dominuoja ir svogūnai, ir silkutė. Aišku, ši sriuba – šalta.
Dar vienas iš įdomesnių – kastinys. Jo pagrindas – grietinė. Bet tai ne mano skoniui.
– Skaičiau tavo mintis apie tai, kokie tau brangūs tėviškės takučiai… Gyvenant pajūry turbūt toloka dažnai aplankyti artimuosius gimtuosiuose Pikelionyse? Ir vis tik kodėl tau taip svarbi tėviškės žemė ir grįžimas namo?..
– Aš manau, jog kiekvienam iš mūsų tėviškė – brangi. O gyvendama toliau dar geriau supranti, kokia brangi ta žemė, tie išminti takai, Verknė ir vakarai, praleisti prie jos… Aš manau, kad ir man, kaip ir mano prosenelei, gyventi norėsis ne ant asfalto, o gamtoje…
Kai pripranti keliauti, toks atstumas ne problema, tačiau laiko stoka. Šiuo metu grįžtu tėvelių aplankyti tik per šventes: kalendorines bei asmenines. Kol buvau studentė, stengdavausi kuo dažniau sugrįžti pas tėvelius, visada aplankyti senelius ir namuose, ir prie kapų nuėjus… Pasiilgdavau mamos gaminto maisto, pokalbių iki sutemos, šėliojimo su broliais bei pasisėdėjimo su tėčiu. Vakarai su šeima ant Verknės kranto man patys brangiausi. Dėl to branginau ir branginsiu grįžimą pas juos. Man tai daug daugiau negu šventė… Buvau ir būsiu dzūke, kilusia iš Pikelionių, gyvenusi ant mylimos Verknės kranto ir turinti gimtuosius namus, į kuriuos sugrįžti gera, kurie visada laukia…
O kur apsistosiu toliau, jau tik likimas nulems… Šiuo metu mano stotelės: nuo Verknės iki jūros….
– Ačiū už pokalbį.
Palma Pugačiauskaitė