Jaunųjų kūryba

Giedrė Kederytė

Kiekvienam
Gyvenimo ieškotojau,
Jei kartais atrodo, kad Gyvenimas sunkus
Ir jei staiga atsiduri pusiaukelėje,
Tikriausiai imi ieškoti lengviausio kelio
Griebiesi to, kas tuo metu atrodo teisinga,
Bet ar iš tikrųjų tai vertinga?
Mes vis pamirštame patį svarbiausią dalyką,
Tai, jog pasirinkus vieną kelią,
Nebūtinai rasime taką atgal,
Kad gyvenimas mus moko, jog
Prieš pradedant minti nauju keliu,
Senajame reikia priberti kruopelių,
Kad josios padėtų rasti kelią atgal,
O sunkumas jomis grįžtant įprasmintų jau nueitą kelią.
Pamirštame dar ir tikėjimą,
Kuris turėtų mums būti lyg žvaigždė danguje,
Vedanti mus tolyn,
Palaikanti, kai mums sunku.
Mes juk nežinome,
Kada Gyvenimas mums duos viską, ko trokštame,
O kada turėsime ieškoti, kaip sudurti galą su galu.
Nė vienas iš mūsų nepakeis pasaulio,
Bet kiekvienas iš mūsų gali įdėti indėlį,
Kad turėtume gražesnius
prisiminimus.
Nebijokite ištiesti rankos
Ne tik tada, kai matysite, kad šalia esančiam sunku,
Bet ir tada, kai matysite, kad jis
laimingas
Noriu, kad visi ieškotume,
Noriu, kad nebijotume ieškojimų ir atradimų,
Bet kartu įvertintume kiekvieno
poelgio svarbą,
Kad patys pasirinktume gražiausius kelius
Ir geriausius gyvenimo atradimus,
Kad atrastume savo saulę, savo žemę,
Savo sielą ir tyrumą,
Kad tausotume moralines vertybes
Ir aukštintume jas
Jei nematai žmogaus, kuris rodytų
kelią Tau,
Skubėk būti tuo – kuris ir bus
gražiausias kelias kitam.

Ieškojimas
Ir kas gi vienas šiam pasauly Tu esi?
Nė vienas žodis pasakyt negali koks būsi Tu, kol širdyje tamsu.
Nė kruopelės žemės nenorėčiau jaust po savo kojom purvinom, kol viena einu gyvenimo keliu.
Norėjau sužinot, ką reiškia skrist kaip moki vienas Tu.
Norėjau jaust tą saldžią, dievišką palaimą, kurios taip stigo virš stogų manų.
Tą lengvą vėjo gūsį, kurs nuneša tik ten, kur nori Tu.
Tą monotoniją laikų. Kritimą staigų žemėn. Ir klausimą. Kas Tu?