„Gal pavyzdžio užteko, o gal ir patys stengėsi…“

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Motinos dienos proga įteikė valstybinius apdovanojimus 40 motinų, kurių kiekviena išaugino ir gerai išauklėjo po septynis ir daugiau vaikų. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanota ir birželio 1 – ąją 80 – ties metų jubiliejų švęsianti Veronika Žiūkienė, kuri gyvena Naudžiūnų kaime.

Veronika Žiūkienė po ordino įteikimo nusifotografavo su LR Prezidente Dalia Grybauskaite ir atvykusiais jos pasveikinti artimaisiais: dukromis Vida, Lina ir Janina, vaikaičiais Toma, Mariumi ir Sauliumi bei jo žmona Asta. Roberto Dačkaus nuotrauka

Mažai kur iš savo gimto krašto koją iškeliančią gerbiamą Veroniką į sostinę lydėjo dukros ir vaikaičiai, kurie nepraleido progos pasididžiuoti savo mama ir močiute.

Anksti mirus vyrui Jonui, V.Žiūkienė nuo nepilnametystės viena užaugino vaikus. Jos pasiaukojimo ir teigiamo pavyzdžio dėka visi septyni – Vida, Jurgis, Stasys, Lina, Romas, Janina ir Vytautas – tapo dorais žmonėmis, įgijo išsilavinimus ir rado savo vietą gyvenime. Šiandien beveik visi jie sukūrę šeimas, tas vertybes ir tradicijas, kurias gavo iš mamos, skiepija savo vaikams. Tik apie Vytautą, deja, šiandien tenka kalbėti jau būtuoju laiku – jis mirė 2009 metais…

Nėra to savaitgalio, kad į gimtąją sodybą, esančią vaizdingoje vietoje, šalia miško ir Nemuno, neparvyktų kuris iš vaikų ar vaikaičių, visi kartu švenčia ir didžiausias šventes. V.Žiūkienė džiaugiasi, kad vaikai jos nepamiršta, o vienas iš dvynių – Romas – ja rūpinasi nuolat. „Pasidžiaugiu, kad kol kas visi geri, mane aplanko, paguodžia, kur reikia, padeda,“ – Veronika sako negalinti skųstis savo suaugusiais vaikais. Jie jai padovanojo net dešimt puikių anūkėlių. Vienas iš jų – Marius Žiūkas – yra garsus Lietuvos ėjikas, ne kartą gynęs Lietuvos garbę olimpinėse žaidynėse, Pasaulio ir Europos čempionatuose. Kol vienas vaikaitis siekia sportinių laimėjimų, kitas – Saulius – su žmona Asta jau augina ir mažutę proanūkėlę.

Kokia buvo šios prasmingos, genealoginio medžio šakas pratęsusios motinystės kaina, apie tai garbingo amžiaus sulaukusi Veronika Žiūkienė nenori prisiminti. Kaip pati sako, išgyvenimų nestokojo nuo vaikystės. Nelengva, karo ir pokario įvykių užgrūdinta buvo jos paauglystė. Tėvukas aštuonerius metus kalėjo, o jos su mama kurį laiką slapstėsi miške ir pas kaimynus, bijodamos, kad sovietinė valdžia neištremtų.

Kitokius išbandymus jai atsiuntė šeiminis gyvenimas. Likusi našle, Veronika privalėjo nuolat galvoti, kaip išmaitinti, kuo aprengti pulkelį vaikų. Vyriausias iš jų buvo abiturientas, o jauniausi – dar mažučiukai. Tikra laimė, sako Veronika, kad gyveno kartu su vyro tėvais. Nors šešuras sirgo ir ant patalo aštuonerius metus gulėjo, jos anytėlė buvo labai gera, vaikais pasirūpindavo, o ją išleisdavo duonos pelnyti. Vaikai matė, kaip sunkiai mama dirbo tuometiniame daržininkystės ūkyje, triūsė laukuose ir šiltnamiuose. Paklausta, kaip jai pasisekė vaikams atstoti mamą ir tėtį, priglausti ir sudrausminti, V.Žiūkienė pasvarstė: „Gal pavyzdžio užteko, kaimo aplinka ir darbai auklėjo, o gal patys stengėsi ar Dievulis padėjo?..“

Dalė Lazauskienė