Išnykusio Medenų kaimo gyventojai puoselėja atmintį apie savo gimtinę

Vietos dvasios beieškant…

Kadaise Medenų kaime (dabar Balbieriškio seniūnija) buvo įsikūrę vienkiemiai, juose gyveno keliasdešimt šeimų, kuriose virė įprastinis gyvenimas, augo vaikai. Apie 1840-uosius metus įkurtas kaimas gyvavo kiek ilgiau nei 120 metų. Praeito amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje, prasidėjus melioracijai, sodybos buvo nukeltos, jų gyventojai įsikūrė netolimoje Vartų gyvenvietėje arba kitose vietovėse, pasklido po miestus. Paskutinė sodyba iškelta maždaug 1982 metais, ir vietoj apgyvendinto kaimo liko vien lygūs dirbami laukai ir pievos, vienoje pusėje besiribojantys su Balbieršgire.

Šį rugsėjį Medenų kaimo gyventojai ir svečiai tradiciškai aplankė buvusią savo gimtinę ir nusifotografavo prie paminklinio akmens.

Tradicija gyvuoja šešioliktus metus
Panorusiems vėl pabraidyti vaikystės takais suspausdavo širdį, žvalgantis nuo tiesaus it styga melioracijos vieškelio, matant, kaip pavieniai medžiai saugo prisiminimą apie buvusias sodybas… Ir išeiviams iš Medenų kaimo tapo svarbu turėti atminties ženklą, kuris liudytų apie jų gimtinę ir čia gyvenusius žmones. 2003 metų rugpjūčio 30 dieną parinktoje vietoje buvo pastatytas paminklinis akmuo Medenų kaimui atminti. Nuo to laiko iki šiol tarp medeniškių gyvuoja tradicija kas kelintus metus susirinkti prie šio akmens, sukalbėti maldą už išėjusiuosius ir gyvuosius, pasidalinti prisiminimais ir pabendrauti.

Prie paminklo Medenų kaimo atminimui nevysta gėlės ir uždegamos žvakės.

Rugsėjo 14 dieną prie Medenų kaimo akmens jau penktą kartą susibūrė šio kaimo gyventojai ir jų palikuonys, atvykę iš Prienų, Kauno, Marijampolės, Alytaus miestų ir rajonų ir net Klaipėdos. Prie akmens jie padėjo gėlių, uždegė žvakeles, nusifotografavo, po to visi drauge vyko į šv. Mišias Balbieriškio bažnyčioje, skirtas kaimo gyventojų atminimui. Po jų ilgai kalbėjosi, juokavo, dainavo jaunystės dainas, nes nežinia, ar kitą kartą bepasimatys. Metai bėga, amžiaus našta sunkėja, išeivių iš Medenų gretos kasmet vis retėja…
– Pirmaisiais metais, kuomet pašventinom pastatytą akmenį, į iškilmes ir pamaldas buvusios Kunigiškių pagrindinės mokyklos salėje buvo susirinkę maždaug aštuoniasdešimt žmonių, praėjusiais metais atvyko 38, o šiemet suskaičiavome 28 buvusius kaimo gyventojus ir svečius, – sakė vieni iš šio susitikimo organizatorių Kazys Zablackas ir Janina Vaitkevičiūtė-Zenkevičienė.
Nepaisant laukuose siaučiančio vėjo, medeniškiai ir svečiai, sustoję prie paminklinio akmens, šurmuliavo, noriai prisiminė jaunystės dienas, kuomet vieni su kitais kaimynystėje ar ant gretimų kaimų ribos gyveno, į tą pačią Vartų pradinę mokyklą, vėliau – Kunigiškių mokyklą, jaunimo šokius ėjo… Šiandien tie takai, kuriais vaikščiojo, užarti. Paklausti, kur stovėjo jų tėviškės, žmonės rodė į laukuose stovinčius pavienius medžius ar atsirinko pagal kitus, tik jiems vieniems žinomus ženklus. Moterys prisistatė gerai šiame krašte žinomomis mergautinėmis pavardėmis: Antanina Kazlauskaitė, Aldona Teresė Kazlauskaitė, Petrutė Marčiulynaitė, seserys Janina ir Genutė Vaitkevičiūtės, Milda Žiūrytė, Zuzana Juodytė – tikros medeniškės, Magdutė Stankūnaitė iš Medvišių, Irena Aldakauskaitė iš Paprūdžių, Anelė Bendinskaitė ir seserys Marytė, Onutė, Salomėja Marcinkevičiūtės iš Vartų. Tradiciškai susibūrimo nepraleido vyriausias šio krašto senbuvis, 92 metų Viktoras Žiūrys, Kazys Zablackas, Vincas Česaitis, Sigitas Žėčius, kilimo iš Medenų, prie jų prisidėjo Algis Matusevičius, gimęs Medvišių kaime, daugelis žemiečių atvyko su vyrais, žmonomis, sūnumis, dukromis, žentais ar marčiomis. Pabendrauti su brangiais žmonėmis atskubėjo ir jau Anapilin išėjusiųjų šeimų nariai.

Gimtinės vardan…
Nuo ko prasidėjo ši prasminga tradicija, papasakojo prienietis Kazys Zablackas.
– Prieš keliolika metų atsitiktinai susitikau su savo draugu Sigitu Žėčiumi, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi. Kalba pakrypo apie tai, kaip Suvalkijos žmonės prasmingai įamžina nukeltus gimtuosius kaimus. Žodis po žodžio, ir patiems gimė mintis buvusio Medenų kaimo vietoje pastatyti paminklinį akmenį. Pasidalinome šia mintimi su Antanu Petraška,

Iki melioracijos šiuose neaprėpiamuose laukuose buvo įsikūrę vienkiemiai, gyveno žmonės.

Romu Česaičiu, Genute Zenkevičiene, jie tam pritarė, todėl pasidalinome pareigomis, pritraukėme daugiau neabejingų šiam reikalui buvusių kaimo gyventojų, pradėjome rinkti aukas ir rūpintis akmens paieškomis,“ – prisiminė pašnekovas.
Anot K.Zablacko, paminklui tinkantį akmenį parūpino kelininkai, Žemaitkiemio dirbtuvėse buvo pritvirtinta lentelė su užrašu. Paminklui pamatus išliejo, jį pastatė į talkas susibūrę K.Zablackas, A.Petraška, S.Žėčius, V. ir R. Česaičiai, V. Zenkevičius ir kiti. Vyrai ir šiandien su dėkingumu prisimena autokrautuvo vairuotoją Alvydą Zujų, kuris, atsisakius vienam vairuotojui, pasiūlė padėti ir kelias tonas sveriantį akmenį saugiai nugabeno į laukus ir padėjo į vietą. Paminklinis akmuo pastatytas prie pat žvyrkelio, K.Zablacko buvusioje tėvų žemėje, po plačiašakiu ąžuolu, kuris vienintelis išvengė melioratorių buldozerio, ruošusio našią dirvą tuomečiam Kovo 8-osios kolūkiui. Tai – simbolinis kaimo centras, kurį patogu pasiekti lauko keliu.
Prie paminklo statybos, jo pašventinimo iškilmių organizavimo, įvairių klausimų sprendimo, prie aplinkos tvarkymo darbų prisidėjo daugelis žmonių. Kazys Zablackas pildė ir pildė jų pavardžių sąrašą, bijodamas, kad nebūtų pamirštas nė vienas pagalbininkas. Pernai susirinkę vyrai paminklo prieigas išklojo plytelėmis, jei ne vienas, tai kitas nušienauja žolę. Tai – V.Masiulionio, A.Kašėtos, V.Česaičio, K.Zablacko, V.Žiūrio iš Miklusėnų savanoriškas indėlis.
Stebina, su kokiu geranoriškumu, entuziazmu kilniam reikalui susibūrė ši, jokiais dokumentais neužfiksuota žmonių bendruomenė, ir sukūrė tai, kas šiandien jiems visiems bendra… Kazio manymu, tas pirmasis, 2003 m. rugsėjo pradžioje vykęs buvusių Medenų gyventojų, jų vaikų, marčių ir žentų susibūrimas, suneštinių vaišių stalo ruošimas, nuoširdūs pašnekesiai sušildė žmonių širdis ir davė pradžią iki šiol trunkančiai bendrystei.
Kazys, neretai atvykstantis į buvusios gimtosios sodybos vietą, prie paminklo nuolat randa ir gėlių, ir žvakučių. Žmonės paminklinį akmenį aplanko ir be progos, – daro išvadą jis, vildamasis, kad į susitikimus kartu su tėvais atvykstantys jaunosios kartos atstovai ir po daugelio metų tęs tradiciją nusilenkti prie Medenų kaimo akmens, kad ir jų vaikams rūpės surasti savo giminės šaknis.
Dalė Lazauskienė