„Apkabint, pasidalint…“

Lietuvos pensininkų sąjungos Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Birutė Barutienė kovo pabaigoje minėjo jubiliejinį gimtadienį. Nors tą dieną ji buvo toli nuo namų, bet bičiuliai jos gimtadienio nepamiršo ir grįžusią iš kelionės „Bočiai“ sutiko su gėlėmis, skambia daina ir nuoširdžiais sveikinimais bei padėkos žodžiais. Septyniasdešimtmečio proga Juliją Barutienę pasveikino ir Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, dėkodama už aktyvų dalyvavimą kurorto bendruomenės gyvenime, už rūpestį kitais, už nuolat, kasdien dalinamą meilę, gerumą ir bičiulystę…

Julija ir Leonas Baručiai su mere N. Dirginčiene ir vicemeru J. Aleksandravičiumi.

Bet kitokią Juliją arba, kaip daugelis ją vadina, Julytę su ja bendraujantiems arba ją pažįstantiems sunku ir įsivaizduoti. Tokią energingą, nuolat besišypsančią, kupiną idėjų aš ją mačiau ir prieš kelis dešimtmečius, kai Jiezno vidurinėje mokykloje pasirodė nauja šefė – gamybininkė. Tuomet buvo tokia tradicija. Julija tarp mūsų iš karto tapo sava, nes bendravo nuoširdžiai, iš širdies, o ne iš pareigos ar paliepimo. Be to, ji buvo ir šokėja, ir dainininkė, labai gerai žaidė stalo tenisą, o ir buvo beveik bendraamžė, tad ir bendramintė.
Naujoji mūsų vadovė dirbo Jiezno universalinėje parduotuvėje. Į Jiezną iš Punios ją pakvietė tuometinis Jiezno vartotojų kooperatyvo pirmininkas šviesios atminties Vincas Šakalys, ir vėliau turėjęs didelės įtakos jos beveik visai darbinei veiklai kooperacijos sistemoje ir iš kurio, praėjus daugiau kaip porai dešimtmečių, ji perėmė Prienų rajkoopsąjungos pirmininko pareigas.

Nuo pat jaunystės Julijos Barutienės gyvenimas buvo susijęs ir su visuomenine veikla: ji vadovavo ir moterų tarybai, ir daugelį metų buvo Prienų miesto tarybos deputate.

Jiezne prasidėjo ne tik darbinė Julijos karjera. Jiezne ji sutiko savo būsimą vyrą Leoną, tapusį ta laiminga jos antrąja pusele visam gyvenimui. Leonas Barutis, baigęs institutą, buvo paskirtas Jiezno rajono elektros tinklų viršininku. Praėjusių metų lapkritį jiedu atšoko Auksines vestuves, o ir kelionė į Turkiją, kurioje jiedu su Leonu buvo Julijos jubiliejinio gimtadienio dieną, buvo būtent šia proga vaikų padovanota dovana. Baručiai užaugino dukrą Irmą, gyvenančią Marijampolėje ir dirbančią Marijampolės centrinės ligoninės Vaikų skyriaus tarnybos vadove, ir Prienuose įsikūrusį sūnų Ovidijų, džiaugiasi ir keturiais vaikaičiais, kurių vyriausioji – jau ekonomikos magistrantė. Julija labai laiminga, kad kartu su ja dar ir 92 – uosius einanti motinėlė, kurios patarimais ji visada gali pasikliauti.
O ir apskritai Julija sako, kad ant gyvenimo ji neturi ko pykti, gali tik padėkoti likimui, kuris gal kiek mažiau jai šypsojosi vaikystėje, kai tėvams, besislapstantiems nuo išvežimo į Sibirą, teko kraustytis iš vienos vietos į kitą. Žinoma, kiek liūdnoka buvo ir dėl to, jog, gerais pažymiais baigusi vidurinę, neturėjo galimybių studijuoti stacionare, bet mokslo pakopas ji įveikė neakivaizdiniu būdu. Iš pradžių baigė kooperacijos technikumą, vėliau įgijo ir kooperacijos instituto baigimo diplomą.

Minint Auksinių vestuvių sukaktį su pačiais artimiausiais…

Taigi dirbo ir mokėsi iš vadovėlių, žinynų ir iš šalia dirbusių žmonių. Pirmuoju savo mokytoju Julija Barutienė vadina Antaną Masiulionį, ramų, išlaikytą krautuvininką, už rankos ją vedusį pirmaisiais darbo metais Jiezne. Ilgus dešimtmečius ji dirbo su Prienų rajono kooperacijos plėtrai daug nusipelniusiu Vincu Šakaliu, Prienai turėjo ir savo prekybos mokyklą. Geru žodžiu Julija mini Danutę Vaičiūnaitę, Vidą Januševičienę, Onutę Žukauskienę, Petrutę Deltuvienę, Ireną Zenkiną ir kitus buvusius bendradarbius, su kuriais kartu dirbant prabėgo ketvirtis amžiaus. O ir dabar su daugeliu iš jų sieja graži bendrystė. 2011 – aisiais Danutės Vaičiūnaitės iniciatyva nemažas būrys buvusių kooperatininkų buvo susirinkę į susitikimą. Prisiminė bendrus darbo metus, keliones, ekskursijas, įvairius renginius, linksmas laisvalaikio akimirkas ir aplankė buvusių kolegų kapus Prienų kapinėse. Jų čia – jau per šimtą.
Tarp išėjusiųjų Anapilin Julija Barutienė pamini ir buvusią Prienų visuomeninio maitinimo direktorę Staselę Skripskytę, atvedusią ją pas Birštono „Bočius“. Kai Baručiai persikėlė gyventi į Birštoną, būtent Staselė, tuomet vadovavusi „Bočių“ bendrijai, Juliją pakvietė įsilieti į jų gretas. Ir kvietė neatsitiktinai, bet jau, matyt, turėdama aiškią viziją – perduoti savo pareigas, nes pati Staselė sunkiai sirgo. Netrukus ji atsiuntė pas Juliją Vandą Kačergienę su pasiūlymu dalyvauti pirmininko rinkimuose. Julija neišdrįso atsisakyti, juo labiau, kad sulaukė ir kitų bendrijos narių pritarimo. Taip 2006 – ųjų spalio 1 – ąją, minint Pagyvenusių žmonių dieną, ji tapo Birštono „Bočių“ pirmininke.

Julija Barutienė džiaugiasi, kad europarlamentarų Vilijos Blinkevičiūtės, Degučio ir Zigmanto Balčyčio dėka jau 23 Birštono bočiai turėjo galimybę pabuvoti Europos Parlamente.

Šiandien ši nevyriausybinė organizacija Birštone yra viena skaitlingiausių ir aktyviausių. Jos nariai organizuoja gražius ir prasmingus renginius, daug keliauja, tvarko Birštono krašte esančias senas kapinaites, dalyvauja talkose, prisideda prie įvairių akcijų, džiaugiasi draugyste su kitų miestų bočiais. Taigi Punioje, Jiezne, Prienuose sukaupta visuomeninės veiklos ir renginių organizatorės bei vedėjos patirtis Julijai praverčia ir sukant „Bočių“ veiklos vairą. Tą, matyt, jautė ir įžvalgioji Staselė Skripskytė, todėl ir taip atkakliai kvietė į bendriją.

Po talkos prie paminklo garbiam Birštono krašto žmogui – Bartoševičiui.

Julija Barutienė sako, kad šiandieninio jos darbo sėkmę lemia tai, jog ji turi energingą pavaduotoją Aldoną Mildą Valatkienę, kad labai gerai dirba visi valdybos nariai, o ir visi bendrijos nariai yra aktyvūs. Pirmininkė dėkinga choro „Sidabrinė gija“ vadovei Tolemai Ragienei, metraštininkei Genovaitei Valatkienei, kelionių organizatorei Antaninai Grigaravičienei, talkų iniciatorei Bronelei Lukošienei, šeimininkėms Stefutėms Bunevičienei ir Klimienei, Genovaitei Petronienei, Natalijai Černevičienei ir kitoms išradingoms moterims. Pasak Julijos Barutienės, jų veikloje labai svarbu darna, susiklausymas, pagarba vienas kitam.
– Svarbiausia visada nebijot ir norėt paduot ranką, apkabint ir pasidalint tuo, kuo gali, – sako Julija Barutienė.
Negaliu nesutikti su ja. Galiu tik su visais šalia jos esančiais pasidžiaugti, kad iš tų žmonių, kurie supranta, ištveria, neprapuola tarp kitų, bet skamba, žavi, šviečia…
Ramutė Šimukauskaitė