Prisikėlimo galia

Audronės Šidiškienės nuotrauka

Ar moki džiaugtis tuo, ką turi? Branginti tai, kas duota Dievo? Išsaugoti pasitikėjimą, tikėjimą ir viltį?
Ar moki dalintis duona, meile ir gerumu, neužsidaryti paties sukurto mažo pasaulėlio tvirtovėje, apsaugotoje nuo svetimo skausmo, skurdo, nuo kančių?..
Galbūt taip gyventi ir patogiau – rūpintis vien savo gerove ir manyti, kad ji amžina, kad tave aplenks ir bėdos, ir ligos, ir netektys. Bet tai viso labo tik iliuzija. Likimo smūgiai žmogų dažniausiai užklumpa staiga, ir išlikti nepraradęs gyvenimo džiaugsmo gali tik tas, kuris remiasi į tvirčiausią uolą – į savo tikėjimą. Tikėjimą, be kurio gyvenimas virstų pragaru jau čia, o ne anapus šio pasaulio ribos.
Tačiau kodėl ambicijos, pyktis, godumas ir pavydas tampa šiuolaikiniai mūsų gyvenimo palydovai, it plėšrūnai naikinantys žmogaus tikėjimą, ardantys jo sielos ramybę? Ir nesuklysime sakydami, jog tokių aukų yra kur kas daugiau nei jų būna didžiausiame kare. Tik apraudoti nėra ką, nes juk žmogus pats užsibrėžia gyvenimo tikslą. Ir, deja, siekdamas jo bet kokiomis priemonėmis vien dėl to, kad gyventų geriau už kitus, kad galėtų puikuotis savo turtais, garbe ir galingumu, jis galiausiai pats tampa auka, nesuradęs nei prasmės, nei džiaugsmo – visa tai užgožia nuolatinė laikinumo baimė. Baimė, kad akimirksniu viskas gali subyrėti ir pavirsti pelenais.
Ne taip seniai Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į milžiniškus turtus nusikalstamai įgijusius mafijos atstovus, uoliai lankančius pamaldas ir aukojančius Bažnyčiai nemenkas sumas. Šventasis Tėvas perspėjo: jokios maldos nei pinigai neišpirks jų kaltės dėl padarytų nusikaltimų, nepriartins prie Dievo malonės. Beje, ir Šventajame Rašte skelbiama, kad veikiau kupranugaris pralįs per adatos skylutę nei turtuolis pateks į dangų…
Vis dėlto neteisinga būtų teigti, jog turtas savaime yra blogis ir kad kuo daugiau skurdo, tuo geriau. Anaiptol. Tačiau blogiausia, kai žmogus visą savo gyvenimą paaukoja dievinamo turto kaupimui, pamiršdamas paprasčiausią žmogiškumą, engdamas bei niekindamas tuos, kuriuos turtingieji patys ir nuskurdino, pripažindami pinigų gausą kaip vienintelį būdą gyventi laimingai, be nepriteklių. Ir ne tik čia ir dabar, o ir bandant „nusipirkti“ amžinąjį gyvenimą danguje.
Ačiū Dievui, kad bent to padaryti neįmanoma.
O ir ne viskas taip juoda, kol virš mūsų galvų plyti tokia talpi pavasarinio dangaus gelmė, į kurią kartu su paukščio skrydžiu kyla ir mūsų mintys, ir mūsų svajonės, ir viltys. Galbūt tai brangiausia Prisikėlimo dovana – Kristaus, gamtos ir žmogaus susiliejimas, naujo gyvenimo džiaugsmo pradžia ir tęsinys?
Juk kiekvieną pavasarį, nepaisydamas netikėtai užklupusių negandų, didžiuoju Prisikėlimu džiaugiasi sėjėjas, berdamas į dirvą grūdą ir kantriai laukdamas būsimo derliaus.
Juk Prisikėlimo džiaugsmas, tarsi stebuklas aplankęs net ir viskuo nusivylusį žmogų, bet sugebėjusį iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, tampa nesunaikinama sielos šventė.
Šventė, atkeliavusi iš mūsų motinų, tėvų, senelių ir prosenelių, mokėjusių garbinti Dievą visa širdimi, gyvenimo. Nerakinamos namų durys, visada atviros ir pasiturinčiam, ir elgetai, neužtrenkiamos nei protingam, nei tam trečiajam broliui kvaileliui, bylojo ne tik apie žmonių gyvenimo būdą, bet ir apie jų tikėjimą bei pasitikėjimą kitais žmonėmis, apie jų dvasios, o ne piniginės turtus.
Tačiau net jei iš tų lobių šiandien liko tik pustuštės skrynios, vis tiek patikėk Prisikėlimo galia. Ji neišnyks. Jeigu dar moki džiaugtis tuo, ką turi, ir už tai dėkoti Viešpačiui.
Už kasrytinį saulėtekį.
Už sugrįžusio paukščio giesmę.
Už žmones, kuriuos pažinojai ir kurių dar nespėjai pažinti.
Už meilę – tą vienintelę priežastį, dėl kurios verta gyventi ir švęsti Velykas.

Nijolė Ulozaitė