Kiek reikia žinoti žodžių?

„Pusė žemaičio“, – šūktelėjo studentų valgyklos kasininkė, ir niekam nekilo abejonių, jog kažkuris kolega užsisakė pusę porcijos „Žemaičių blynų“. Neaušindami burnos pagrįstai didžiuojamės seniausia pasaulyje ir vis dar gyva lietuvių kalba. Beveik pusę amžiaus bendrojo lavinimo įstaigose vienuolika metų mokyti rusų kalbos, sugebėjome per ją išmokti ir svetimo mąstymo subtilybių. Atsisukę veidu į Vakarus sueižėjusios žodžių prasmės taip greitai pakeisti negalėjome. Mums kaimietis turėjo neigiamą prasminį atspalvį. Jis buvo sinonimiškas sąvokoms valstietis, žemdirbys, ūkininkas, kiek vėliau pavadintas socialinės atskirties žmogumi. Neseniai iš Briuselio parlamentarų tarnystės grįžusi vertėja ir regioninėje politikoje įsiskiepijusi jauna lietuvaitė socialiniuose tinkluose pasidalijo nuostaba: „Kaime taip pat egzistuoja žmonės, jie valgo ir gyvena, kaip ir mes“.
Suprantu jauno žmogaus požiūrį. Viešojoje erdvėje rasime periodiškai pasikartojančius pranešimus apie badaujančius kaimiečius, socialinę jų atskirtį, „vargo Lietuvą“, pasak vieno gerbiamo prezidento. Mūsų senoliai, švelniai tariant, nuo tokios žinios tikriausiai vartosi karstuose: kaip galima turint bent pėdą žemės badauti prašant valstybės pašalpos?
Pirmosios Antano Baranausko versto Senojo Testamento eilutės skamba taip: „Pradžioje buvo žodis. Jis buvo pas Dievą. Ir žodis buvo Dievas“.
Šiandien kiekvieno mūsų pasirinkimus dažniausiai nulemia būtent žodis. Patikėję juo, vienus sakytojus siunčiame į Vilniaus, kitus – į Briuselio rūmus. Vietos kalbančiuosius girdime, nors ne visuomet suprantame, toliau esančiuosius net pamirštame kitados išsiuntę. Teko lankytis stikliniuose Strasbūro rūmuose, stebėti posėdžiaujančiuosius. Kiekvienam išrinktajam kas rytą įteikiamas svarstysimų dokumentų pluoštas jo gimtąja kalba. Pasisakančiųjų kalbos sinchroniškai verčiamos. Išmaniosiose lentose (koridoriuose) galima susipažinti su bet kurios šalies atstovais: nuotraukos, biografijos, šalys, partijos, komitetai, pranešimai ir pan. Politikos kompiuteris veikia sklandžiai. Tik žmogiškieji ryšiai – kaip čia pasakius. Per ketverius metus vienuolika mūsų išrinktųjų nebuvo nė karto susitikę bendram pokalbiui. Ir tai vieša paslaptis. Teisinamasi nesuderinamu darbu komitetuose.
Grįžtu prie žodžio. Bažnyčia šimtmečius bruzdėjo dėl maldos žodžių gimtąja tikinčiųjų kalba. Tik po Antrojo Vatikano susirinkimo, prasidėjusio 1961 m., Lietuvos katalikų bažnyčiose atsisakyta lotynų kalbos. Tradicinių maldų tekstai ilgai gludinti, ieškant ano žodžio prasmę atspindinčio atitikmens. Plušo patyrę, tituluoti lingvistai – dvasininkai ir pasauliečiai. Briuselio ir Strasbūro vertėjų kabinose sėdi jauni žmonės, baigę oksfordus ir kembridžus, šiandien save laikantieji pasaulio piliečiais. Žemės ūkis, kaimas jiems asocijuojasi su praeitimi, galbūt net akmens amžiumi. Beveik pusė bendrijos biudžeto skiriama agrariniam sektoriui. Kam bus skiriamos lėšos: kaimui ar žemės ūkiui? Tai skirtingos ar tapačios sąvokos? Dirbama žemė ar ariama? Karvių laikytojai ar pieno gamintojai ir melžėjai? Žemės ūkis – kaimo verslas ar verslas apskritai? Vienas žodis, netiksliai išverstas į lietuvių kalbą, gali skaudžiai atsiliepti ūkininko kišenei.
Kai po 2004 m. mūsų šalies žemdirbių savivalda svarstė siūlomas paramas kaimui ir žemės ūkiui, ir nykštukinės išmokos, tarsi už nieką, atrodė aukso vertės. Duoda – imk, muša – bėk. Ar ne taip buvome mokyti? Žemdirbių savivaldos atstovai raitė parašus, patvirtindami mūsų kaimo ateitį ir gyvybingumą reglamentuojančius dokumentus. Valstybės institucijos, kiek anksčiau, Briuselio prašomos, jau būdavo „padėjusios varnelę“.
Per skubėjimą, „dykų“ pinigų skaičiavimą pamiršome vieną smulkmeną: žodžio laikymąsi. Mes pažadėjome – ir pamiršome, o Briuselyje parašai liko. Taip atsitiko su ankstyvuoju kaimiečių pasitraukimu iš žemės ūkio veiklos. Žmogus karvių nelaiko, bet pieną parduoda. Ir išmokos šildo, ir pinigai už pieną. „Moka gyventi, verstas“, – sakoma apie tokį.
Mūsų verslumas vėliau išvirto į parašų, akcijų ir protestų paieškas. Mus skriaudžia, nes anie gauna daugiau. Mums tas ir tas sakė. Kaime daugėja alkanų, negalima rasti dirbančiųjų.
Mūsų politikus, panūdusius į valdžią, neretai už solidų honorarą konsultuoja viešojo kalbėjimo ekspertai iš už Atlanto. Jų teigimu, su rinkėju reikia kalbėti trimis šimtais dažniausiai vartojamų žodžių, orientuojantis į lietuviškos mokyklos aštuntoko išsilavinimo lygmenį. Būtent tokiu keliu į aukščiausią postą pateko pastarasis JAV prezidentas. Jo nykiai paprastų žodžių kalbėjimą entuziastingai palaikė šalies fermeriai. Už paramą nūnai atsidėkojama: mažinamos subsidijos žemdirbiams, pašalpų gavėjus, kurių yra 40 milijonų (klestinčioje šalyje!), siūloma priverstinai už pinigus įdarbinti ir pan.
Nemanau, kad anos šalies prezidentas savo rinkimų programoje nebuvo užsiminęs apie pokyčius agrarinėje politikoje. Fermeriai klausė, bet neišgirdo, nes kalba buvo graži. Kiekvieną ištartą žodį mes taip pat išgirstame skirtingai, kadangi esame užkoduoti praėjusio laikmečio įdiegtam suvokimui „tarp eilučių“. Vienaip mąstėme, kitaip kalbėjome, trečiaip veikėme. Ta pati sistema ir liko. Jaunimas mums prikiša, jog kuriame sąmokslo teorijas. Užtektų žinoti, kiek bus prie dviejų pridėjus du.
Susėdę prie kavos ir dairydamiesi kuo ją užbaltinti, pasvarstome apie nūnai madinga tapusią maisto grandinę nuo fermos iki stalo. Girdėjome, jog ištuštėjo intervenciniai sandėliai, kuriuose buvo saugomi pieno milteliai, laikinai stabilizavę šalių pieno rinką. Praskiesti vandeniu jie tinka ne tik veršeliams girdyti, bet ir mūsų kavai. Maisto ekspertai žodį „pienas“ jau siūlo keisti, nes tai nėra tai, apie ką mes galvotume. Prie žodžio „duona“ taip pat netinka anksčiau naudoti būdvardžiai.
Iš aktyvios vartosenos traukiasi sąvoka „kaimas“. Šalies administraciniame žemėlapyje jų vietą keičia gatvės pavadinimas ir numeris. Iki šiol mūsų žemdirbiai buvo guodžiami dviem Briuselio lėšomis paramstomais „ramsčiais“: tiesioginėmis išmokomis ir kaimo plėtra. Dabar pradėjome abejoti, ar mums teisingai išvertė šias dvi sąvokas? Juk dažnas Briuselio biurokratas, gatvėje paklaustas apie mūsų šalies sostinę, sako žinantis, jog tai Ryga. O ar mes žinome, ko jis dar nežino?..
Justinas ADOMAITIS