„Ir tas mūsų ramybės uostas – namai – visada buvo, yra ir bus Lietuvoje“…

Iš toli, iš vaikystės ir tos pačios mokyklos, atminty lieka jaunesnės kartos vaikų veidai, atviros akys. Paskui jau laiko puslapiai įrašo tik akimirkų nuotrupas iš jų gyvenimų. Taip nutiko ir skubant į susitikimą su Aurelija Dūdaite – Butkevičiene. Buvau įsitikinusi, kad ji bus labai nuoširdžiai atvira. Nes iš ten, iš toli, ir prisiminė jos namai Stakliškėse, iš kurių labai anksti į Amžinybę iškeliavę abu tėveliai Onutė ir Virginijus Dūdos, augti ir užaugti paliko savo atžalas Žydrūną, Jurgitą ir Aureliją. Buvusių Onutės bendradarbių iš UAB „Lietuviškas midus“ širdyse ji išliko kaip be galo atvira ir nuoširdi, sugebėjusi šypsotis ir sunkesnėmis akimirkomis…
Į susitikimą atskubėjusios Aurelijos veide taip pat žaidė šypsena, beje, labai panaši į mamos. Jauniausioji Dūdų dukra laiminga, kad su kaupu išpildė savo tėvelių norą. „Abu tėvai labai norėjo, kad rinkčiausi mediciną“, – prisimindama vaikystę ir mudviejų abiejų baigtą tą pačią mokyklą, sako Aurelija. „Mokykloje mes užsiauginome sparnus savo svajonėms, išmokome pirmas gyvenime pamokas ir įgijome patirtis, kurios padėjo ir padeda visą gyvenimą“, – įsitikinusi mano kraštietė.
O mokyklos nuotraukose ji ir su klasės krepšininkėmis, su šviesaus atminimo mokyklos direktoriumi, vėliau – kūno kultūros mokytoju Pranu Kundrotu, degusiu dideliu noru visus išmokyti žaisti krepšinį, sudaryti komandas ir nugalėti. Ir dabar, aktyviai žaisdami krepšinį, stakliškiečiai gražiai tęsia tradicijas…
Prisiminimai sugrąžina į tuos laikus, kai į Stakliškių vidurinę baigti 12 -tos klasės iš Vyšniūnų atėjo įdomus vaikinukas Darius Butkevičius. Jis atėjo į vyresnę klasę, nei mokėsi Aurelija, bet tai netrukdė jiems susidraugauti. Taip jų draugystė, įprasminta santuoka, ir bendras gyvenimas tęsiasi jau beveik dvidešimt dvejus metus. Baigusi vidurinę, Aurelija pasirinko studijas Kauno medicinos mokykloje. Prabėgus vos vieneriems metams, teko atsisveikinti su Mama amžinai, dar po trejų metų į ten, iš kur grįžtama tik prisiminimais, iškeliavo tėtė. „Labai padėjo teta, mano krikšto mama Birutė Baguckaitė – Vaitkevičienė. Padėjo ir morališkai, ir materialiai. Jai būsiu dėkinga visą gyvenimą. Padėjo ir sesė Jurga, – dalijasi prisiminimais Aurelija. – Aš baigiau Medicinos kolegiją, Darius – Kūno kultūros institutą. Vėliau jis dar mokėsi Vilniuje, tapo puskarininkiu. 2004 metais draugė pasiūlė atvykti į užsienį. Išvažiavome, žinoma, su mintimi, kad užsidirbsime ir susitaupysime pinigų nuosavam būstui. Taip ir padarėme.
Po metų grįžusi, įstojau į Medicinos universitetą ir baigiau išlyginamąsias studijas, taigi tėvelių ir savo norą išpildžiau. 2006 -aisiais iš savo uždirbtų pinigėlių su Dariumi atšokom vestuves, dirbau Dauguose vaistininke. Nusipirkome butą Prienuose, gimė dukra Urtė, po metų – dvynukai Ąžuolas ir Ugnė“, – prisimindama svarbiausius gyvenimo įvykius, pasakoja Aurelija.
Ir vėl šeimai reikėjo pinigų, nes norėjosi gyventi nuosavame name, ne bute. Labai pagelbėdavo Dariaus tėveliai Regina ir Danielius, kurių namai, pasak Aurelijos, jų laukė visada. Tikriausiai todėl jauniesiems Butkevičiams ir norėjosi grįžti į Vyšniūnus. „Grįžimą į savo kaimą skatino ir tai, kad tarp mano vyro ir jo tėvų – labai stiprus ryšys. Jis juos labai myli ir gerbia. O ir man, anksti netekusiai savo tėvelių, Dariaus tėvai tapo mano šeima. Jiems mes labai dėkingi, kad mus remia, padeda ir labai myli anūkus, – sako Aurelija, pridurdama, jog jų šeima yra eilinė Lietuvos šeima. – Vaikystės, studijų metais ar emigracijoj namai man ir mums buvo ir yra saugumo ir ramybės vieta. Ir tas mūsų ramybės uostas visada buvo, yra ir bus Lietuvoje, kartu su likusia šeima, giminėmis ir draugais“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ji pasakoja, kad dar ir vėliau kelis kartus teko ir vieniems, ir su vaikais grįžti į Angliją, kol galėjo nusipirkti seną namą Vyšniūnuose, jį nugriauti ir nuo pamatų pradėti statyti savąjį: „Nugriovėm ir vėl išvažiavom. Aš su vaikais grįžau 2012 -aisiais, dirbau Dauguose ir organizavau namo statybas. Visada žinojau, kad mūsų namai bus pilni draugų, giminių šurmulio, todėl, kai dar tik buvo pradėti kasti pamatai, name jau mačiau esant didelę svetainę. Po metų grįžo Darius. Gyvenome pas jo tėvelius, jie padėjo auginti vaikus, – atvirai dalindamasi savo šeimos gyvenimo detalėmis pasakoja Aurelija. – Namus statėme dėl vaikų, kad būtų sudarytos sąlygos visiems. Vienas iš mūsų dvynių – Ąžuolas – autistas, jis kitoks, jo negalima palikti nei minutei vieno, nors jam jau devyneri metai, – sako Aurelija, nė kiek neabejodama tuo, kad reikia ir būtina kalbėti ir kalbėtis šia tema. – Ką reiškia namuose turėti tokį vaiką? Apie tai daug kalbam. Sesės jau žino, kaip elgtis, žino, kas yra tolerancija. Socialinės garantijos Anglijoje būtų geresnės, bet mes apie tai negalvojom. Tiesa, kiek apmaudu, kad Lietuvoje iki šių metų niekas mūsų rūpesčiais nepasidomėjo. Šiemet pirmą kartą padėjo sensorinėmis priemonėmis dvi rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus darbuotojos, kurios paskambino, pasidomėjo. Esu joms dėkinga“.
– Esame dėkingi ir Stakliškių darželio, gimnazijos kolektyvams, buvusiai direktorei Loretai Šernienei ir dabartiniam gimnazijos direktoriui Vygantui Kornejevui, kad jie buvo ir yra stiprūs, priimdami kitokį vaiką – mūsų Ąžuolą, kad visi stengiasi, domisi ir padeda jam pritapti, – savo šeimos vardu nuoširdžiai dėkodama kalba Aurelija.
Ji pati taip pat nepyksta ant lemties atsiųstų išbandymų, nesėdi užsidariusi, neverkšlena. Dirba vaistininke Stakliškių ir Jiezno „Camelijos“ vaistinėse, aktyviai dalyvauja ir visuomeninėje veikloje. Aurelija Butkevičienė yra Želkūnų bendruomenės narė, Vyšniūnų jaunimo klubo „Vizija“ pirmininkė, TS – LKD partijos narė. Aktyvi moteris tvirtina, jog jai ne tas pat, kaip gyvena žmogus. „Labai trūksta pagalbos tėvams, auginantiems su negalia vaikus. Klausiausi visų kandidatų į merus debatų. Manau, kad ne tik gražinti Prienus reikia, bet ir mažinti socialinę atskirtį ir labiau rūpintis žmogumi. Kodėl, pavyzdžiui, valdžios atstovams neįkūrus tėvams Laikinojo atokvėpio namų?“, – iškart pateikdama pasiūlymą klausia asmeniniais patyrimais besidalinanti Aurelija.
Jos su Dariumi namai pilni draugų, kurie labai gerai pažįsta Ąžuolą, tad šeima bet kada gali draugais pasikliauti, kai reikia pagalbos. „Arba jie pas mus, arba – mes pas juos. Visi pas mus turi būti pavaišinti. Esu tikra, kad reikia burtis draugėn ir giminėms. Kiek galiu, tiek ir juos buriu. Vietos namuose užteks visiems. Dažnai vykstame ir į renginius ne tik seniūnijoje, rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Vežame arba mes, arba uošviai,- pasakoja Aurelija.
Ugniagesiu dirbantis Darius laisvalaikiu dar ir sportuoja. Aurelija taip pat džiaugiasi, kad jų šeima turi tokių tikrų draugų, kuriems gali paskambinti net ir naktį. Kita vertus, ir ji pati niekada neatsisako padėti: „Versiuosi iš kailio pati, kad ir visus tris vaikus į mašiną naktį susodinsiu, jei Darius būtų išvykęs, vis tiek skubėsiu pagelbėti kitiems“, – tik taip draugystę supranta Aurelija.
O pokalbio pabaigoje paprašyta konkrečiai atsakyti, kodėl visgi grįžo į Lietuvą, Aurelija nė kiek nedvejojusi atsako:
-Lietuvių kalbos mokytoja Onutė Andrulevičienė mane taip išmokė mylėti lietuvių kalbą, kad tai, jog vaikai nemokėtų savo kalbos, eitų svetimoj šaly į mokyklą – buvo ne mums su Dariumi. Prigimtinė lietuvių kalba yra be galo graži, ir mūsų vaikai turi kalbėti lietuviškai. Labai džiaugiamės savo pastatytais namais, mūsų ramybės uostu sau ir vaikams, namais Stakliškėse ir Vyšniūnuose – Prienuose ir Lietuvoje. Esame laimingi savo tėviškėje, savo krašte, savo šalyje.
Atsako ramiai, tikėdama tuo, ką sako, ir, žinoma, šypsodamasi…
Palma Pugačiauskaitė