Suartina ir skatina vertinti tai, ką turime…

Tą dieną dangus pašykštėjo saulės, bet Birštono „Bočiai“ neatsiliko nuo savo 2019 metų veiklos programos ir kapinėse aplankė jiems brangius žmones. Vasario 26 -ąją mes prisiminėme Birštonui ir Lietuvai nusipelniusius – Povilą Buzą (1919 – 2012 m., gyveno 93 m.) ir Arvydą Vilkaitį (1929 – 1997 m., gyveno 68 m.). Šių garbių žmonių Amžinojo poilsio vietas aplankėme jų gimtadienių proga. Šiemet Povilui Buzui būtų sukakę – 100, o Arvydui Vilkaičiui – 90 metų.
Prienų kapų tylą sudrumstė keturiais automobiliais atvykę buvę bendražygiai, išreiškę norą prisiminti, nusilenkti, pasimelsti, pabūti drauge su išėjusiaisiais ANAPILIN. Aldona Milda Valatkienė priminė Povilo Buzo gyvenimą. Visas jo gyvenimas buvo įprasmintas meile TĖVYNEI. Povilas Buzas gyveno tautos gyvenimą. Jo politika buvo LIETUVA. Gimęs ir augęs Prienų rajone, Bačkininkų kaime, gausioje, dievobaimingoje, tvarkingų ir darbščių ūkininkų šeimoje, jis visada puoselėjo tautiškumą, meilę artimam žmogui, saugojo gamtą, tęsė tėvų puoselėtas tradicijas. Povilas jaunas liko našlaitis. Ne pagal metus brendo ir formavosi jo gyvenimo nuostatos. Karas ir okupacija užklupo Povilą netikėtai. Reikėjo apsispręsti. Būdamas 26 -erių tapo Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinės kovotoju – „Žveju“. Metų laiko tereikėjo, kad partizanai būtų išduoti. Povilui buvo skirta vienuolika metų kalėjimo Sibire. Jis atsilaikė, išliko, nepabūgo katorgos, nepyko už jam skirtus išbandymus. Kaip prisimena Onutė Kurapkienė, „Povilas niekada nekeikė likimo, visiems atleido ir pamiršo apie padarytas išdavystes“.
Po ilgų katorgos metų grįžęs į Lietuvą, apsistojo Birštone, sukūrė šeimą, pasistatė namus, augino vaikus, mokė mylėti TĖVYNĘ. Ir vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą, platino „Rūpintojėlį“, „Aušrą“, „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Ir vėl nukentėjo 1980 metais, kai spausdino 57 „Kronikos“ numerį. Vėl – pusantrų metų nelaisvės už LAISVĄ žodį, už tai, kad myli Tėvynę. Povilas Buzas – Lietuvos šimtmečio žmogus. Šiandieną mes jam lenkiamės ir dėkojame už jo meilę Lietuvai, jos žmonėms.
Povilo Buzo veikla įvertinta LR Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos „Lietuvos pasipriešinimo dalyvio KRYŽIUMI“ (1991 m.), Sausio 13 -osios atminimo medaliu, Lietuvos Garbės Šaulio medaliu, Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinu, I laipsnio Partizanų žvaigžde ir LPS „Bočiai“ „Garbės ženklu“. Povilas Buzas buvo ir yra „Bočių“ bendrijos pasididžiavimas. Jis visada buvo aktyvus narys, choro „Sidabrinė gija“ dainininkas.
Prie jo kapo susitelkėme bendrai maldai. Onutės Kurapkienės vedini sugiedojome „Marija Marija“, uždegėme jam skirtas liepsneles.
Nusilenkę savo bendraminčiui, patraukėme į kapinių gilumą prie Arvydo Vilkaičio kapo. Šioje kapavietėje ilsisi jo žmona Elena – Birštono gimnazijos mokytoja ir jos sesuo Stanislava Skripskytė, buvusi ilgametė Prienų visuomeninio maitinimo įmonės direktorė, nuo 2000 -ųjų iki 2006 -ųjų metų vadovavusi Birštono „Bočių“ bendrijai. Brangi mums ši vieta. Arvydas Vilkaitis – iškentęs Laptevų šaltį. Per 68 -erius gyvenimo metus jis įrašė įsimintiną puslapį Lietuvos istorijoje. Apie jį ne kartą buvo rašyta ir rajoninėje, ir respublikinėje spaudoje.
Arvydas gimė Dotnuvos Žemės ūkio akademijos rektoriaus Vinco Vilkaičio šeimoje. Dvylikametis kartu su tėvais pateko į baisiausią vietą Jakutijoje, prie Laptevų jūros – Trofimovskę. Praėjus 2 metams, tremtyje neteko tėvo, po penkerių – ir motinos. Našlaičiui teko sunkiai dirbti ir rūpintis jaunesne sesute Audange. Tremtyje itin sunkiomis sąlygomis jis su pagyrimu baigė vakarinę mokyklą ir miškininkystės technikumą. Vėliau mokėsi Uralo miškų institute. Grįžęs į Lietuvą, Arvydas Vilkaitis studijavo LŽŪA Miškų fakultete. Tris dešimtmečius jis dirbo Birštono girininku.
Gražūs prisiminimai apie jį – dorą žmogų, sąžiningą girininką, nepaprastai paprastą, jautrų kitų skausmui, – išliko jį pažinojusiųjų prisiminimuose. Pats Arvydas Vilkaitis rašė: „Grįžau Lietuvon po penkiolikos metų. Tas laikotarpis iš atminties neišblunka. Ėmiau kai ką užrašinėti, tikėdamasis, gal palikuonys pasmalsaus, kaip Lietuvos žmonių gyventa ne Lietuvoje“. Jo pasakojimai ir vaizdai iš tremtinių gyvenimo atskleisti knygoje „Tremtinio dalia“ (išleista 30 000 egz. tiražu). Knyga gerokai skyrėsi nuo kitų atsiminimų savo oriu ir taikliu pasakojimu apie patirtas kančias bei negandas. Apie patirtus išgyvenimus kalbama ir knygoje „Gyvensim“. Abi knygos liudija apie išgyventas kančias, sunkias gyvenimo sąlygas, našlaičių dalią svetur. Tai tremtinių dalia – kova už išlikimą ir netektys, vaikų kančia ir nepažintos Tėvynės ilgesys.
Perskaitę Arvydo Vilkaičio knygas, geriau pažinome gyvenimo sąlygas, kuriose atsidūrė dalis Lietuvos gyventojų, geriau supratome ir Nepriklausomybės prielaidų svarbą.
Susikaupę maldoje, dėkojome besiilsintiems Vilkaičių kapavietėje, linkėdami jiems Dievo palaimos. Nuaidėjo pušų viršūnėmis „Lietuva brangi“. Su Lietuva širdyse mes gerbiame, prisimename tuos, kurie savo GYVENIMUS paaukojo, kad šiandieną mes būtume sotūs LAISVE ir neužmigtume ant iškovoto jos aukuro. Povilo Buzo ir Arvydo Vilkaičio bei jų bendražygių gyvenimai teikia stiprybės, vilties ir tikėjimo. Taip pat ir primena, kad už savo Tėvynę ir valstybę esame atsakingi ir patys.
Mūsų gausus būrys, sugrįžęs į bendruomenės namus, Povilo Buzo ir Arvydo Vilkaičio atminimą pagerbė tylos minute. Prisiminimais apie Povilą ir Arvydą dalinosi Onutė Kurapkienė, Monika Žiūkienė, Aldona Milda Valatkienė. Ir vėl buvo prisimintos partizanų dainos. Skambėjo: „Palinko liepa šalia kelio“, „O tas dulkėtas traukinys“, „Neišnyk, TAUTA, neišnyk“, „Siūbuoki , berželi, prie kelio“, „Vai ko nusižvengei, bėrasai žirgeli“. Mūsų pokalbiai ir prisiminimai mus suartina, skatina būti tauresniems, kilnesniems ir labiau vertinti tai, ką turime.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė