Apie skaitymą…

Atrodo, ką galima pasakyti apie skaitymą? Tarsi žinome: vieni mėgsta skaityti, kiti – ne, vienų išugdyta literatūrinė klausa, kiti geriau užuodžia kvapus ir t.t., ir t.t. Apie skaitymo naudą jaunimui galima kalbėti didaktiškai (nors puikiai žinome, kad skaitymas nemėgsta liepiamosios nuosakos), galima šį reiškinį kantriai analizuoti ir jo suaktyvinimui prikurti daug išvadų ar metodikų.

Bet galima apie skaitymą kalbėti nenuobodžiai. Kaip tik taip Pakuonio bibliotekoje susirinkusiems kalbėjo KTU doktorantė, skaitymų tyrinėtoja, lektorė Audronė Lapienienė. Jos valandos trukmės paskaitos klausėsi tie, kurie patys dirba su skaitytojais, kuriems skaitymo reikalai maudžia širdį ir pati skaitymo sąvoka yra neatsiejama nuo profesinės veiklos. Taigi klausytojų auditoriją sudarė Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos ir jos padalinių, rajono Švietimo skyriaus ir Švietimo centro atstovai, mokyklų bibliotekininkai ir tiesiog pakuoniškiai lankytojai.
Apie ką kalbėta? Apie skaitymo įtaką taisyklingam rašymui, kalbai, minčių reiškimui; apie bendravimą su vaiku, aiškinantis jo santykį su perskaityta knyga. Literatūros poveikis, pasirodo, gali būti labai įvairus. Iliustruodama šį teiginį, lektorė pateikė daug pavyzdžių iš gyvenimo ir literatūros.
Kaip kalbėta? Daugeliui A. Lapienienės paskaita panėšėjo į minispektaklį pačia geriausia prasme. Koncentruoti klausytojų dėmesį „nuo-iki“ pajėgus toli gražu ne kiekvienas lektorius. Įdomu, ar ji retorikos meno kantriai mokėsi, išsiugdė skaitydama, ar turi jį kaip prigimtinį? Kaip bebūtų, auditorijai padovanota dar ir estetinė visuma – graži tarsena, gestai, minčių raiška… Kai kurie po renginio prašė lektorės kontaktų – tai dėka to paties gero įspūdžio.
Anot literatūrologo Kęstučio Urbos, ir neskaitantis žmogus gali būti toks pat doras, vertas pagarbos, kaip ir knygų rijikas. Ir vis dėlto akivaizdu, jog skaitančiaisiais mes gėrimės labiau. Kaip ir tais, kurie sugeba užkrėsti skaitymu.
Marytė Žaromskienė
Pakuonio bibliotekos bibliotekininkė