Rodos, ir vargo nebuvę…

Prieš pat Šv. Juozapą, atvykusi į Pikelionis, sustojau ties kaimo kryžiumi sankryžoje. Pagalvojusi pasukau į kairę, gyvenvietės pusėn. Lyg nujausdama. Pasirodo, dešinėje daug trobų parduota. O šalimais kryžiaus savo tėvelių namus saugo ir puoselėja sparnų niekur iš jų nepakėlęs Valdas Vinskas su šeima. Tik darbo dieną jie dirba, tad einu gyvenviete į priekį. Daug namų tuščių ir kairėje pusėje. Atminty iškyla vaizdas, kai šiuo keliuku į kaimo parduotuvę ėjau lygiai prieš dvidešimt metų. Tuomet jis buvo pilnas žmonių. Šįkart nesutinku nei vieno. Mažytė parduotuvė rymo ir dabar, tik vieniša, kaip ir daugelis uždarytų mokyklų, kultūros namų.

Priešais buvusią parduotuvę – didžiulis sodas, kiek toliau už jo – Onutės ir Juozo Petraškų sodyba. Pasitinka trys jų sargai – šunys, gana mandagiai lojantys, įsikūrę erdviame, tvarkingame atšlaime, aplink kurį išsidėstę pastatai. Pažvelgus į klonį, vingį suka Verknės upė, ant kurios kranto puikuojasi Petraškų pirtis. Netoli jos – labai išsišakojęs ąžuolas. Daržinės sieną puošia nuo sodyboje švenčiamos Joninių šventės likęs ąžuolų lapų vainikas. Svetingi šeimininkai pakviečia vidun. Juozas greit prisipažįsta, kad iš buvusio Raudonikių kolūkio Alytaus rajone į Pakrovus atvažiuodavo pas čia dirbusią savo seserį. Taip susipažino su Pikelionyse gyvenusia Onute ir 1966 metais atėjo į žentus. Už poros metų abu švęs auksinį bendro gyvenimo jubiliejų. Šįkart Juozas buvo tik ką atšventęs savo 75 – metį, dar pilnos vazos gėlių. Onutė gimė 1935 metais Anelės ir Jono Mickų šeimoje. Sako, kad ir jos tėveliai buvę tylūs, ramūs žmonės. Augo tik ji ir brolis Gediminas. Pastarasis šiuo metu gyvena Vilniuje, yra dar dirbantis pensininkas, bet į tėviškę suranda laiko dažnai sugrįžti. Petraškai džiaugiasi ir laukia sugrįžtančių dukros Vilmos, sūnaus Donato, keturių anūkų. „Niekad neskirstėm giminių: žmonos ar mano, – pasakoja Juozas. – Visų vienodai laukėm ir laukiam“. Po Onutės tėvų mirties, po to, kai daug kas buvo atimta, išgriauta, šeima atstatė kluoną ir daržinę, svirną. Kolūkių laikais, kuriuose, pasak šeimininkų, kaip ir kiekviename laikmetyje, būta ir pliusų, ir minusų, Onutė dirbo daržininkystėje ir sandėlyje, Juozas – vairuotoju. Juozas – jauniausias šeimoje, bet turtingas dar penkiomis seserimis, kurios, ačiū Dievui, gyvos. Tėviškės po melioracijos nebelikę, bet jiems visiems labai svarbus giminystės ryšys. Ir ankstesniais laikais, ir šiuo metu, didelė šeima turi tradiciją susitikti Rumbonyse – per didžiuosius Petrinių atlaidus. Suvažiuoja ir pas Juozą į Pikelionis. Mena giminės susitikimą ir daugelį kitų, kai pilnas sodas būna pristatytas palapinių, vieni miega pirkioj, kiti – ant šieno. Tvirto charakterio dzūkas tikina, kad nereikia konfliktuoti su žmonėm, nors pro šalį Verkne plaukia su baidarėm ir nekultūringų, piktų žmonių, iš kurių tenka ne tik šiukšlių sulaukti, bet ir negražių žodžių išgirsti. Onutė sako, kad plaukia ir mielų žmonių. Prisimena, kaip per lietų visai nepažįstami žmonės paprašė pasistatyti baidares ir šiek tiek prisiglausti. Pamatę perlytą jų vaiką, Onutė ir Juozas iškūreno pirtį, priėmė nakvynei. Su daugeliu žmonių susidraugavę, o tie pikti tiesiog praplaukia pro šalį. Besišnekant šneka veja šneką. Randam ir bendrų pažįstamų. Iškart plati šypsena atsiranda Juozo veide, prisiminus buvusius draugus: a. a. Julių Denisovą, Praną Kaminską (Praniuku visų vadinamą). Jis vežiojo Medžionių kolūkio pirmininką a. a. Adomą Radzevičių, o Juozas – Pakrovų – A. Taurą. Tad tik šelmiškai šypteli apie buvusius draugus ir neišduoda paslapčių. Prasitaria, kad kaimynystėje gyvena to paties Praniuko iš Tauriekų sesuo Uršutė, pas kurią vėliau užsuksiu. Onutė ir Juozas džiaugiasi, kad vienas iš „tų laikų pliusų“ buvęs tas, kad su ekskursijomis apkeliauta visa Lietuva, aplankytas Leningradas, pabuvota daugybėje teatrų. Prisimenam ir mano krašte visada geru žodžiu minimus, jau minėtus Juozo draugus, ir tą laiką, kai valdžioje buvę žmonės, pasak jo, paprastiems žmonėms pagelbėdavo geranoriškai, neteisdavo jų už menką „nuodėmę“… Ir, sako, kad tikrai ne dažnai buvo galima išgirsti „paskundė“, „išdavė“ draugą, kaimyną ar brolį… Ne taip, kaip dabar, kiek daug pykčių tarp žmonių. Ypač mokytojas – kaip gerbiamas buvo: ar kaimiška pradinė, ar septynmetė – nebuvo skirtumo. „O dabar?.. Gal ir mokytojų karta kitokia?“ – pasvarstom.

Onutė apgailestauja, kad šią žiemą, sušlubavus sveikatai, negalėjo į svečius pasikviesti Stakliškių klebono Alfrėdo Rukštos. Vienuolika metų atvykęs kalėdoti klebonas jų troboje laikydavo šv. Mišias, į kurias susirinkdavo apie 30 žmonių. Bendri pietūs, pasibuvimas – didelė šventė visiems. Juozas – Stakliškių bažnyčios tarybos narys. Nuoširdžiai su žmona mena pas kleboną A. Rukštą valgytas Kūčias drauge su kitais nariais. „Žmones reikia gerbt, jiems padėt. Nereikia būti skūpiems“, – sako Juozas ir pasakoja, kaip padeda ir kaimynėms, ir Andriui iš Jiezno… „Per žiemą dykas sėdi, tad laukiam greičiau pavasario, reikia judėt prie žemės darbų, – teigia mylintys žemę šeimininkai. – Turim techniką, tik kombaino trūksta ir sveikatos“… O aš užklausiu apie didelį sodą, kuris ypač vilios, pasipuošęs žiedais, vėliau – vaisiais. Dar Onutės tėčio sodintas sodas, turtingas obuoliais, kurių kelios rūšys: alyviniai, antaniniai, vytautiniai (labai geri sultims spausti), vaško renetai, ananasiniai, grapštai kasmet derantys, tvirti žieminiai – generolo obuoliai. Atsodinęs dalį sodo ir Juozas: kriaušių, slyvų. „Bus anūkams“, – sako jis. Aprodo šeimininkai pirtį ant Verknės kranto ir kviečia vasarą, kai sužaliuos gamta, o aš jau skubu pro jų sodą į kitą kelio pusę – pas Domicelę Kuliešiūtę.

Mažytė, guvi, lazdele šiek tiek pasiremdama ji išlipa iš „sklepo“. Susipažįstam. Sako, kad Damute, kai praminė nuo mažiukės, taip visi ją ir šaukia visą gyvenimą. Dar kieme močiutė šypsosi: „Čia pat, prie tų berželių mamos tėviškė, čia aš gimiau, užaugau, gyvenau, čia ir numirsiu“. Šių metų balandžio 11 – tąją ji švęs 85 – metį. Nustembu pamačiusi ant stalo Kolinos Makalou knygą „Erškėčių paukščiai“. O senolė sako: „Oi, kiek aš tų knygų skaitau, o kiek perskaičius – nesuskaičiuosiu“. Nuo 1961 metų Damutė dirbo padavėja Jiezno restorane, vėliau Užuguostyje, Pikelionyse – pardavėja išdirbo iki pensijos. „Dainininkė gera buvau ir šventėj, ir giesmininkė prie mirusiųjų, – pasakoja. – Be manęs neapsiėjo nei Padriežiškėj, nei Gailiakiemyje, nei Stakliškėse“. „Buvo linksma jaunystėj, – mena ji. – Sulaukiam šeštadienio ir į Padriežiškes, į šokius žeriam. Dabar, kai paklausau – gražiai dainuoja etnografiniai ansambliai, tik daug dainų žodžių iškraipo, o kai vienu žodžiu visa daina – net neklausau“. Buvusi audėja rodo savo didelius turtus: išaustas lovatieses, servietas, parinktines, išsaugotą mamos austą – aštuonianyčių (ant 8 nyčių ir 6 pakojų). Servietos austos ant 16, net 20 pakojų. Aiškina močiutė, kaip audus, sako, kad galėtų dar pamokyti ir dabar, tik apgailestauja, kad tokie darbai – ne madoj. Prisiminimais sugrįžta prie draugų, su kuriais išdainuota daugybė dainų. Mena a. a. Algį Dumbliauską, Onutę Žuvininkienę, su kuria, sako Damutė, kad „dar ir dabar be repeticijų sutrauktų, kad ir šią“: „Berneli mūsų, nekraipyk ūsų / Neviliok neviliok mergyčių mūsų /… Kiek daug gražių prisiminimų veja vienas kitą senolės atmintyje“, – pagalvojau, stebėdama dar žvitresnę Damutę, pamiršusią net kad reikalinga lazda… O ji sako, kad vis tiek jos mylimiausia buvus ši daina, ir uždainuoja savo pirmu: „Tyliai leidžias mėnulis virš upės / Viskas glūdi nakties tylumoj / Šiam pasauly man nieko nereikia / Tik matyti tave amžinai / Tik matyti tave begaliniai / Tik gėrėtis tavo gražumu /…“ Taigi, didžiulis turtas – Pikelionių Damutė. Kad tik būtų kam ją nuvežti pas daktarus, ir kad pagaliau ją užregistruotų pas reikiamus gydytojus, ir kad ilgai ilgai ji dar su mumis dainuotų…

Išlydi močiutė per savo atšlaimą pas kaimynę Uršutę. Jos Jonas kapoja malkas ir pajuokauja, kad „gaspadinė liepė pirkion ateit, tik kai paskutinę kaladę perkirsiu“. Uršutė pasakoja, kad iš Tauriekų į Pikelionis, į marčias, atėjo 1961 -aisiais, per pačius Naujus metus. Buvo kaimo siuvėja. Šio amato ją išmokino Sebeikos Anelkutė iš Pramiežių. Beje, pastaroji ateinantį rudenį švęs gražų 90 metų jubiliejų. Uršutė ir Jonas laukia sugrįžtančių dviejų dukrų, laukia pavasario. Gyvena ūkiškai: pasisodina bulvių, augina paršiuką, laiko karvę ir arklį. O prisiminimais sugrįžta į Tauriekus, Pieštuvėnus, Noreikiškes, Stakliškes… Beskubėdama į autobusą, trumpam užbėgu dar pas Onutę Šimanskienę. Kiemą puošia kartu gyvenančio sūnaus Vido kruopščiai padarytos kompozicijos iš akmenų. Sūnus apžiūri ir ūkį. Džiaugiasi Onutė kiekvieną sekmadienį atvažiuojančiu sūnumi Dainium, kuris netoli, Jiezne, gyvena, o dukra Irena irgi nelabai toli – Vankiškėse – ūkininkauja. Matosi, kad Onutės, kaip ir visų per pusdienį aplankytų moterų, pirštų sąnariai labai išsukinėti, vienai skauda klubą, kitai – kelio sąnarį. Bet kaimo moterys dejuoti nemoka – nė viena! Onutė 30 metų dirbo Pakrovų fermose. Tuo metu ir namą statėsi, ir vaikus augino, o ir namų ūkio darbai gulė ant jos pečių. „Visur tekinom: kada pavalgius, kada – ir ne“, – mena ji. Dabar moteris pažiūri televizorių, paskaito kartais spaudą, džiaugiasi kaimynyste su D. ir R. Mickais, ypač draugyste su jų jauniausiu sūnumi Audriuku. Ir išlydi su šypsena veide kaip ir sutinka. Kaip visi šį pusdienį sutikti pikelioniškiai. „Rodos, ir vargo nebuvę… Kokie stiprūs aplankyti Pikelionių žmonės, – mąsčiau namo riedančiame autobuse. – Kaip toje Damutės Kuliešiūtės nebe pirmą kartą skaitomoje knygoje „Erškėčių paukščiai“, kurioje „yra legenda apie paukštį, kuris gieda tik vieną vienintelį kartą. Ir daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje“…