Žmogui reikia žmogaus…

Žmogui reikia žmogaus – ši gili ir prasminga mintis, tarsi šildanti Advento šviesa, praėjusį sekmadienį gražiai pleveno ir Birštono Šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčioje šv. Mišių metu, ir vėliau Birštono Carito iniciatyva organizuotoje adventinėje popietėje Kurhauze.
Ši tradicinė popietė sujungia visas Birštono savivaldybės nevyriausybines organizacijas bei bendruomenes ne tik jaukiam pasibuvimui, bet, kaip ir visas Advento laikotarpis, suteikia progos pamąstyti apie tai, ką aš padariau ir ką dar galiu padaryti, kad padėčiau šalia esančiam, kad mokėčiau pasidžiaugti tuo, ką matau gero, gražaus, kad vertinčiau ir branginčiau tai, ką pats sukūriau ir sukūrė kiti. Juk prie kiekvieno padaryto darbo, pasak birštoniečių svečio prelato, prof. Vytauto Stepono Vaičiūno, lietėsi kažkieno rankos. Kuriančios, glaudžiančios, šildančios… Kaip ir daugelio Kurhauze susirinkusių popietės dalyvių, kuriems dalinimasis, pagalba kitam ne simbolika, bet žmogiškumu, nuoširdumu pagrįsta gyvenimo kasdienybė, spinduliuojanti dvasingumu.
Būtent apie tai kalbėjo ir prelatas, ir monsinjoras Jonas Dalinevičius, ir Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, dėkodama susirinkusiems už nuoširdų darbą, bendrumo jausmą ir rūpestį, rodomą šalia esantiems. Jo reikia kiekvienam: ir silpnesniam, ir stipresniam.
Apie tai, kad žmogui reikia žmogaus, liudijo ir Birštono sakralinio ansamblio „Gaudete“ giedamos giesmės, ir apie gyvenimo vertybes privertusios susimąstyti teatro „Atviras ratas“ kūrėjos Kristina Trinkūnaitė ir Giedrė Kederytė, padovanojusios spektaklį „Charonas“. Tai – dokumentinė pjesė apie pačių merginų patirtį ir išgyvenimus savanoriaujant Vilniaus hospise. Ten, kur spektaklio herojės išmoko prisijaukinti mirtį, kur svajonė yra stipresnė ir už kelią į Amžinybę. Tik gaila, kad kartais ji neišsipildo arba mes nespėjame padėti jai išsipildyti.
Tad dalinkimės meile bei šiluma ir ieškokime Kalėdų savyje, nes jei jų nerasime savo širdyje, nerasime jų ir po egle…
Ramutė Šimukauskaitė