Neįgaliųjų teisių konvencija: siekiamybė ir realybė

Prienų globos namų darbuotojai ir gyventojai, Birštono neįgaliųjų draugijos atstovai dalyvavo susitikime su Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM direktore Genovaite Paliušiene. Atvykusi viešnia pristatė 2010 metais ratifikuotą Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kuria vadovaudamasi Lietuva prisiėmė labai svarbius įsipareigojimus prieš tarptautinę bendriją dėl lygių galimybių užtikrinimo neįgaliesiems visose gyvenimo srityse.

Nagrinėdama atskirus Konvencijos straipsnius iš neįgaliųjų pozicijų, viešnia atkreipė dėmesį į tas sritis, kuriose, nepaisant daugybės teisės aktų, įtvirtinančių šių asmenų teises bei įvairias jiems taikomas garantijas, įsipareigojimų vykdymas jiems yra atidėliojamas, nesaugomas jų žmogiškasis orumas, neužtikrinamos saugios ir kokybiškos gyvenimo sąlygos.
Statybos įstatymas numato, kad pagal Konvencijos 9 straipsnį viešosios paskirties pastatai turi būti pritaikomi judėjimo negalią turintiems žmonėms statybos ar rekonstrukcijos metu, tačiau, anot G.Paliušienės, dėl lėšų stokos 280 mokyklų Lietuvoje buvo modernizuotos, nepaisant šio reikalavimo. Dabartinio aplinkos ministro įsakymu ši klaida, modernizuojant mokyklas, bus ištaisyta. Deja, vykdant daugiabučių namų renovacijos programą, Aplinkos ministerija taip ir nesurado 1,8 mln. litų per metus gyvenamųjų pastatų pritaikymui. Neįgaliųjų reikalų departamentas surinkęs duomenis, kad 400 planuojamų modernizuoti namų gyvena 102 neįgalūs asmenys, kuriems gyvenamosios aplinkos pritaikymas gyvybiškai svarbus.
Kalbėdama apie žmonių su klausos negalia – o jų yra per 6 tūkst. – problemas, G. Paliušienė pastebėjo, jog tik 2,4 proc. laidų, rodomų per nacionalinę Lietuvos televiziją, yra transliuojamos gestų kalba arba subtitruojamos.
Priminusi neseną atvejį, kai kurčiųjų šeima pražuvo liepsnose, nes negalėjo išsikviesti pagalbos, G.Paliušienė sakė, kad pagaliau po penkerius metus trukusių diskusijų su Bendruoju pagalbos centru pasisekė rasti būdą, kaip priartinti specialiųjų tarnybų pagalbą klausos negalią turintiems žmonėms. Tiesa, šia paslauga galės naudotis tik tie, kurie įsigys išmaniuosius telefonus su juose įdiegta specialia pagalbos iškvietimo programa. Šiuo metu po 100 žmonių Vilniuje ir Kaune ją išbando. Kadangi išmanieji telefonai kainuoja po kelis šimtus litų, G. Paliušienė išreiškė viltį, kad mobiliųjų tinklų operatoriai neįgaliesiems sudarys sąlygas šiuos telefonus įsigyti pigiau.
Iš 50 – ties Konvencijos straipsnių Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė atsirinko ir pakomentavo, jos manymu, pačius svarbiausius žmonėms su negalia. Konvencijos 19 straipsnis įtvirtina neįgalių žmonių teisę į savarankišką gyvenimą ir visapusišką integraciją į visuomenę, tai jiems turėtų garantuoti galimybę kuo ilgiau gyventi savo namuose ir juose gauti reikiamas paslaugas.
Tačiau, pasak G. Paliušienės, aplinkui nemažai gyvenimiškų pavyzdžių, kai paties žmogaus (neretai sergančio psichine liga) likimą nulemia jo artimieji ir giminės, kurie pasidalina neįgaliojo turtą, o rūpestį ir atsakomybę už jo išlaikymą perkelia valstybei. Kaip teigė pranešėja, sustabdyti šį procesą ir apginti neįgalaus žmogaus teises ne visuomet pavyksta ir teismuose. Atlikus tyrimą stacionariuose globos namuose, paaiškėjo, kad bent trečdalis jų gyventojų galėtų gyventi savo namuose, gaudami jiems reikalingas paslaugas.
G.Paliušienė atkreipė dėmesį ir į kitą problemą – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, per 39 tūkst. neįgaliųjų Lietuvoje nustatytas nuolatinis slaugos poreikis, dalis jų yra slaugomi namuose savo artimųjų, kurie už šį pasiaukojamą darbą negauna jokio atlyginimo ir iki šiol turi tenkintis prašytojo statusu. Paprastai neįgaliajam skiriama slaugos pašalpa yra išleidžiama jo paties poreikiams – slaugos priemonėms, vaistams. Derybų objektu vis dar išlieka slaugos paslaugų namuose reglamentavimas ir apmokėjimas, nes tam nerandama politinės valios.
Pasak G.Paliušienės, pasinaudojant gerąja Europos šalių patirtimi, reikėtų kuo daugiau išmokų paversti paslaugomis ir priartinti pagalbą žmonėms, negalintiems pasirūpinti savimi. Kokių konkrečių paslaugų paketo žmogui reikia, kartu nuspręstų socialiniai darbuotojai ir patys neįgalieji. „Kodėl lietuviai vyksta prižiūrėti senukų į Angliją ar Vokietiją? Galėtų šį darbą pagal sutartis dirbti ir Lietuvoje, jei tik už tai gautų deramą atlygį,“ – teigė pranešėja.
Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė pabrėžė, kad labai didelį vaidmenį, mažinant neįgaliųjų socialinę, kultūrinę atskirtį, turi nevyriausybinės neįgaliųjų organizacijos, kurių parengtiems socialinės reabilitacijos, dienos centrų projektams Neįgaliųjų reikalų departamentas per savivaldybes skiria nemažas sumas. Kaip rodo statistika, vietos organizacijų dėka per 37 tūkst. neįgalių žmonių visoje Lietuvoje gauna savarankiško gyvenimo ugdymo, asmeninio asistento, meninio, sportinio užimtumo ir kitas paslaugas.

Užsimezgusios diskusijos su Prienų globos namų gyventojais metu buvo konstatuota, kad kasdieniame gyvenime neįgaliųjų teisės vis dar pažeidžiamos, neretai jie patiria diskriminaciją, susiduria su valstybės tarnautojų nesupratingumu ir psichologiniu spaudimu, kai kuriais atvejais jiems netaikomos turto mokesčio, būsto įsigijimo ir kitos lengvatos.
Globos namų gyventojos Violetos Ibianskytės nuomone, pagalbos namuose paslaugos nėra efektyvios, nes kelių valandų priežiūros per dieną nepakanka. Pasak jos, socialinė darbuotoja vakare išeina, ir žmogus per naktį lieka vienas.
Genovaitė Paliušienė pabrėžė, kad, siekiant susitelkimo ir nuoseklaus darbo su valdžios institucijomis ir visuomene, Lietuvos neįgaliųjų organizacijų forumas stengiasi kuo labiau populiarinti Neįgaliųjų teisių konvenciją, vyksta šio dokumento aptarimai, mokymai, yra rengiamas klausimynas, kuris padės išsiaiškinti pagrindines problemas ir suformuluoti rekomendacijas savivaldos atstovams, kaip dirbti, paisant Konvencijos nuostatų.
Globos namų direktoriaus pavaduotoja Angelė Bajorienė pasidžiaugė, kad Prienuose susirinkusią auditoriją su Konvencija populiariai supažindino būtent Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė G. Paliušienė, kuri, pasak jos, yra praktiškai susipažinusi su neįgalių žmonių poreikiais, žino jų problemas ir gina interesus. Tokio supratingumo, pagarbos ir noro padėti likimo nuskriaustiems žmonėms ji linkėjo ir kitiems ministerijų ar savivaldybių valdininkams.
Dalė Lazauskienė