Po tėviškės dangum „į didelį ir aukštą kelią“

Tautvydas Vencius

Prieš daugel metų
Šventadienių tyliaisiais vakarais
Aš mėgdavau nuo tėviškės kalnelio
Žvilgsniu apimt gimtinės plotą…
(Vincas Mykolaitis – Putinas)

Nuo tada, kai tik su Naujosios Ūtos mėgėjų teatro grupe parengėme poetinę kompoziciją, paremtą Vinco Mykolaičio – Putino kūryba, ir parodėme ją ant Aušrakalnio, mintyse tik ir teskamba poeto eilėraštis ,,Į didelį ir aukštą kelią“. Remiamės rašytojo kūryba, skleidžiame jo vertybes ir kūrybinę išmintį, kuri nukeliaus ir į šimtmečio Dainų šventę Vilniuje.
Susimąstau, kiek to kūrybinio pajautimo, gyvenimiškų vertybių, kūrybinių etiudų, užkoduotų aplinkoje, slepiasi rašytojo jaunystėje pramintuose takuose? Ar tai galima išreikšti poetiniu žodžiu?
Ant tėviškės kalnelio tokie savi ir suprantami atrodo rašytojo išgyvenimai, gyvenimo horizontų platėjimas, prigludimas šiurkščioje kalnelio žolėje ir suvokimas, jog veržlioms mintims nėra ribų – jos kliūčių nesutinka. Ir čia iš pat krūtinės, iš Putino parafrazių veržte veržias:

Prigulsiu, rodos, po dangum
Ir visas visas susiliesiu,
Kaip lašas žemėje sauson
Prie savo gimto lizdo…

O tiek beržų jau pasodintų
Viršūnių ir gelmių karaliais auga.
Pasiekti noris jų lajas,
Bet dar mažai jėgų ir ryžto.

Taip kelias tęsiasi toliau
Ir vis didesnis ir aukštesnis daros,
Tebus ir šiandien, ir toliau
Būties aušra sutviskus.

O štai kaip prasideda žmogaus kelias… Tėviškė mažame kaimelyje – senelių namai, tėvų pėdos, pusbrolių ir pusseserių šurmulys, bėgimas pasėdėti ant akmens, žvelgimas į pašonėje stūksančią rašytojo gimtąją sodybą. Nežinau, kiek vaikystėje teko joje lankytis. Jau kur kas vėliau, sausio 6 -ąją, per poeto gimtadienį, nekart teko įkūnyti vieną iš Trijų Karalių, lankytis ir visiems priminti, kad čia, Pilotiškių kaime, gimė didis rašytojas, vėliau parašęs: ,,Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus“, tačiau tapęs žmogaus sielos viršūnių ir gelmių poezijos karaliumi…
O tos žmogaus sielos viršūnės ir gelmės… Pradžioje lyg tas kopimas į neaukštą kalnelį, žvelgimas į gimtinę, platus žvilgsnis į Tėvynę, o galiausiai ir į pasaulį. Ne pro kompiuterio ar televizoriaus ekraną, ne kokiame šurmuliuojančiame didmiestyje, net ne bažnytkaimyje. Iš kur toks žmogaus dvasios pajautimas, noras pažinti pasaulį, ryžtas palikti savo mylimą kraštą? Vadinas žmogaus dvasia augimui gali subręsti tik namuose, giliame savęs sutapatinime su tuo, kas supa aplink. Todėl vis neramina tas vakaro grožis, tas viduje augantis kalnelis, ant kurio noris užlipti. O kur dar didelis ir aukštas kelias – jis ir traukė, jis ir gąsdino…

Man reikia sodų žydėjimo,
Kada audros aplenkia tolimą kelią,
Negaliu šįryt jo aš palikti,
Nes gandrai iš lizdų sparnus kelia…

Dar trumpai atsikvėpti gimtinės arimuos,
Kol jų neišardė pavasario stygos,
Dar pažvelgt minutėlę į žolės trapų augimą
Ir suvokt, kad ne visus laimė priima…

Už tolimą ir aukštą kelią,
Už gyvenimą, svaiginančiai gerą!
Sava žemė tegul nemiega,
Sugrįšiu čionai, kur gandrai lieka…

Tas kelias atvedė ir į Vilniaus universitetą. „Girdėjome kaukšint jo lazdą ilgais Vilniaus universiteto koridoriais, sunkų jo kosulį šaltose auditorijose – ir mums atrodė, kad esame milžino paunksmėje, ne tik jo mokomi, bet ir jo saugomi – nes juk mokytojas yra ir saugotojas, ir gynėjas: ir to dalyko, kurio moko, ir to žmogaus, kurį moko“ (cit. pg. Just. Marcinkevičiaus „dienoraščiai ir datos“, 2012, 250 psl.). Mėginsiu įsiklausyti ir aš senuosiuose universiteto rūmuose, gal ten sutiksiu poetą?
O dabar atsigrįžtame į kalnelį, jį saugančius beržus. Ėjo čia kadais Vincas Mykolaitis-Putinas, einame mes… Argi daug pasikeitė toji aplinka, laukų plotai, pramintų takų vingiai? Vis girdime tylų beržų ošimą, jų prisiminimus, glaudžiamės prie beržų – jie dar ilgai išliks mums artimi…

Artumas to, kas mumyse,
Beržų malda lig pavargimo.
Tai kintančio pasaulio šviesoje
Akių gelmė saulės zenite.

Atgimk ir kilk iš naujo
Tolybės atšvaitų mirgėjime,
Beržų maldos šnabždėjime,
Eilėraščio eilutės šviesoje.

Susitiksime visi po Vinco Mykolaičio-Putino tėviškės dangumi gegužės 26 -ąją, minėdami 125 -ąsias jo gimimo metines. Nueisime ir ant Aušrakalnio, užeisime į rašytojo klėtelę, kurioje jau atnaujinta ekspozicija, prisėsime sode… Bus vėlyvas vėlyvas pavasaris. Atmintyje vėl iškils: „Antai ten dunkso tėviškės kalnelis,/ Pakvipo kačpėdėlės ir rausvi čiobreliai…/ Lydėjo jie mane nuo tolimos jaunystės,/ Telydi ir toliau į didelį ir aukštą kelią.“

Tu nebijok tyliųjų žingsnių,
Sugirgždančių senų klevų dainos…
Net jei vien tai ramybę sugrąžina,
Nutolus vėlei ilgesį atneš…

Tu dar sustok ir įsimink saulėtekį,
Vienintelį atodūsį, išeinant pro vartus…
Juk šiandien tu ne svečias čia atėjęs,
Kas jei ne tu, užmiršęs nugarą atgręš…