…„sportininkas“

Ankstyvas rugpjūčio rytmetys. Šiandien jis ne toks, kokio galbūt norėtųsi vasarą – spindinčio lyg aukso dulkėmis nubarstyto ir šiltut šiltutėlę dieną žadančio. Šiandien jis linksmuolius saulės zuikučius po murzina antklode paslėpęs ir šaltu fenu tebedžiovinantis mano dar drėgnus plaukus. Įpuolu į pilką vasaros glėbį ir, kaip visada, skubėdama į darbą, spėlioju, ką dovanos man ši diena. Palinkiu pati sau geros dienos ir skuodžiu tuščiu pėsčiųjų taku. Pamatau toli priekyje ryškiai žaliais sportiniais marškinėliais ir šortais vilkintį vyrą. Ir aš mintyse jau žaviuosi šiuo žmogumi, koks jis šaunuolis, netingi taip anksti ryte atsikelti, palikti šiltą guolį, kad pabėgiotų. Sportuoja, stengiasi palaikyti gerą formą, kažkam patikti… Ir apie save naiviai optimistiškai pagalvojau – galėčiau ir aš juk rytais dar anksčiau atsikelti ir pasimankštinti (nesvarbu, kad prieš gerą pusvalandį vos prisiverčiau išsikepurnėti iš lovos derėdamasi su savimi, ką šįryt darysiu, o ko – jau ne). Bet kol mano mintys apie bėgiojimu prasidedančius rytus sukosi, žiūriu, kad tas sportiškai atrodantis žmogus ne bėga, o eina. Matyt, daro pertraukėlę, kad išsilygintų ir normalizuotųsi širdies darbas. Matau, kažką nešasi rankoje. Greičiausiai, kaip ir visi šiais laikais – vandens, kad pakankamai skysčių suvartotume, kad tik nepajustume troškulio, ar dar baisiau, dehidratacijos, kad sveikesni būtume ir ilgiau nesentume. Mes prasilenkiame. Kažkoks viduje sukirbėjęs jausmas, gal abejonė, priverčia mane atsisukti ir – mano žavėjimasis akimirksniu subliūkšta. Vyras netingėjo pasportuoti iki parduotuvės – rankose jis nešėsi degtinės butelį. Šeštą valandą ryto.
Alma D.J.