Važiuojam ir važiuojam… juokavo Stakliškių bendruomenės nariai, rinkdamiesi miestelio centre, jau bene trečią kartą šįmet išsiruošę į pažintinę kelionę. Bendruomenės pirmininkės Rasos Noreikienės rūpesčiu gražų liepos 22 -osios rytą išvykome į kaimyninę Lenkiją.
Pilnutėlis didelis autobusas žmonių riedėjo Dzūkijos keliais tikslo link. Pirmas lankytinas objektas – Seinai. Su šiuo vietovardžiu siejasi ne vieno lietuvio likimas. Šįkart mums rūpėjo Antanas Baranauskas. Aplankėme vyskupo puoselėtą bažnyčią. Ji ir dabar labai rūpestingai prižiūrima, labai graži. Nusilenkėme poeto kapui, pastovėjome prie paminklo mūsų poemos pradininkui, keletą kartų skaitydami ir lietuvišką užrašą, džiaugdamiesi, kad šio žymaus mūsų krašto žmogaus atminimas gyvas.
Kitas objektas – Vygrių vienuolynas. Jį įkūrė Kamaldulių vienuoliai ežero saloje ant kalvos. Pabuvome bažnyčioje, klausėme kunigo pasakojimo apie vienuolyną, aplankėme vienuolių kapavietę, grožėjomės nuostabiu gamtovaizdžiu.
O dabar – Punskas. Lietuviški užrašai byloja, kad čia gyvena lietuviai. Jų yra dar apie 70 proc. Jie turi lietuvišką licėjų, gražų kultūros centrą. Mus pasitiko šio centro darbuotoja, buvusi mokytoja. Ji su didele meile pasakojo šio krašto istoriją, papročius, išsaugotas tradicijas. Stebėjomės muziejaus eksponatų gausa, kuriuos surinko buvęs mokytojas, šio krašto lietuvybės saugotojas. Gera buvo klausytis senosios dzūkų tarmės, kurią taip rūpestingai saugo vietos gyventojai. Ir sukirba mintis – ar čia gyvenantys lietuviai nėra didesni patriotai už mus…
Autobusas rieda toliau. Sustojame prie Prūsų – jotvingių sodybos vartų. Tai unikalus muziejus miške po atviru dangumi, šiek tiek primenantis mūsų Rumšiškes. Muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas tiesiog sužavėjo savo įdėtu darbu, fanatizmu baltų istorijai, mitologijai, papročiams. Daug faktų apie prūsų gyvenimą, likimą išgirdome pirmą kartą. Ir prūsiškai kalbantį žmogų sutikome pirmą kartą. Kaip džiugu, kad dar yra tokių žmonių.
Vakarėja. Diena prabėgo kaip akimirka. Ir oras puikus, ir gerų įspūdžių daug.
Autobusas rieda namų link. Gėrimės krašto gamtovaizdžiu, gražiai tvarkomomis sodybomis, laukais, pilnais gyvulių.
Esame dėkingi ekskursijos vadovei Ramutei, kuri sugebėjo mus užimti ir sudominti, kantriajam vairuotojui Marijonui. Labiausiai – pirmininkei Rasai už gebėjimą suburti, skatinti, organizuoti. Parvažiavę klausėm: ,,Kur vėl važiuosim?“ Jeigu noro yra, kelionių bus.
Ona Andrulevičienė
Bendruomenės narė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).