A. Skardžius ir jo sutartys dėl kainų skirtumo

Artūras Skardžius – ne Mindaugas Bastys. O Bastys – akivaizdžiai ne Skardžius. Tas skirtumas neabejotinas šią savaitę interneto portalui 15min.lt paskelbus Dovydo Pancerovo tyrimą apie p. Skardžiaus interesus vėjo energetikos sektoriuje. Seimo narys savo įsigytą žemę Šilutės apylinkėse išnuomojo vėjo energetiką vystančioms bendrovėms ir (tai įdomiausia) nuomos kainą susiejo su valstybės subsidijų vėjo energetikai rodikliais. Tarptautinio verslo žargonu išsireiškiant, sudarė tam tikrą sutartį dėl kainos skirtumo ( angl. Contract for defference), kada kaina už paslaugą nustatoma ne vienkartiniu susitarimu, o prikabinama prie kintančių aplinkybių – rinkos specifikos, rodiklių ir panašių veiksnių.
Šiuo požiūriu p. Skardžiaus patyrimą galima būtų ne apkaltomis gesinti, o propaguoti, kaip finansinio raštingumo pamoką visiems lietuviams. Tačiau yra vienas šią optimistinę gaidą užgožiantis aspektas. Galima įtarti, kad nuomininkai žinojo, kas šioje visuomenėje yra nuomotojas (Seimo narys, veikiantis energetikos komisijoje, ir dar atsinaujinančių energijos išteklių lobistinės organizacijos lyderis). Todėl galima užuosti prastą kvapą, kad sutartyje dėl kainų skirtumų p. Skardžius netiesiogiai pardavė ryšių su Vyriausybe (angl. Government realations) paslaugas, kurias teikti (t.y., daryti įtaką savo nuomininkams palankiems vykdomosios valdžios sprendimams) kaip Seimo narys galimybes turėjo veik neribotas.
Jeigu dėl šių „griekų“ p. Skardžiui Seime bus surengtas apkaltos procesas ar kokia kita jo veiklos tyrimo forma, rastųsi tikimybė išsiaiškinti, kiek konkrečiai seimūnas turėjo asmeninės naudos dėl jo, jo atstovaujamos partijos inicijuojamų sprendimų atsinaujinančios energetikos srityje. Ištyrus atvejį iki pabaigos, visuomenė turėtų svarbų chrestomatinį epizodą, kuris ateityje tiktų tobulinant interesų konfliktus, korupciją užkardinančius sprendimus.
Svarbu, kad tokio tyrimo metu nebūtų nusukta į moralės sritį, pvz., mėginant atsakyti į klausimą, kodėl p. Skardžius, kaip teigiama 15min.lt tyrime, savo sklypą vėjininkams išnuomojo brangiau nei jo kaimynai. Kiek tiems kaimynams užteko fantazijos, už tiek ir išnuomojo – nei klausimas, nei atsakymas neturi jokios bendresnės visuomenei reikšmės.
Telkti pastangas reikėtų mėginant išsiryškinti, kodėl beveik ketverius metus p. Skardžius, kaip laikinosios parlamentinės komisijos lyderis, taip entuziastingai torpedavo visus veiksmus, kurie nebuvo susiję su atsinaujinančių išteklių atstovų lūkesčiais. Akivaizdu, kad suskystintųjų gamtinių dujų terminalas buvo kaip tik toks: už jį mokėta viešaisiais, valstybinių įmonių finansais, o dabar – ir dalimi vartotojų tarifo. Ir šiuo požiūriu, būdamas atsinaujinančių išteklių technologijų vystytojas ar tiesiog entuziastas, galėčiau viltis, kad tie, tarkime, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) tarifo dedamosios pinigai galėtų būti skirti vėjo, saulės, biomasės energetikos plėtrai daug didesniu mastu. Tačiau, skirtingai nei p. Skardžius, aš neturiu nei žemės, ant kurios sukasi nuomininkų vėjo malūnai, nei pačių malūnų. Todėl mano susidomėjimas šia tema tėra pažintinis.
Kita vertus, dabartinis Seimo energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys „Info.tv“ kanalo laidoje ketvirtadienį leido sau užuominą, kad prieš kelias savaites įtikino p. Skardžių susiturėti dėl kažkurio esminio sprendimo, nes, jeigu teisingai supratau, interesų šleifas iš už jo tapo toks, kad jo nebeįmanoma nepastebėti. Kas konkrečiai? Kada? Dėl ko? Štai ką vertėtų aiškintis, norint atskleisti p. Skardžiaus veiklos schemas beigi formules.
Šios istorijos kontekste keletą kartų nuskambėjo retorinis klausimas: kodėl ji į dienos šviesą išvilkta kaip tik dabar? Esą kažkas kažką nori užvaldyti, tam kažkam nelabai sekasi, todėl imta iš už skvernų traukti kompromatą. Regis, kliedesys. Ši istorija galėjo būti išryškinta ir atskleista mažiausiai prieš pusmetį, kuomet kelių žurnalistų iniciatyvinė grupė (nesusijusių su 15min.lt komanda) blaškėsi po kai kurias valstybės institucijas, ieškodama sprendimo labai konkrečiu klausimu: ar mūsų duomenų apsaugos įstatymo normos galėtų būti liberalesnės, kad žiniasklaida galėtų tyrinėti ne tik sausai deklaruojamus politikų turtus bei interesus, bet ir jų paimtas bei išduotas paskolas, įsipareigojimus. Idėja: kad dar prieš rinkimus būtų įmanoma išvesti politikų sąsajas su verslo struktūromis, žiniasklaida schemą, kuri ne tik žiniasklaidai, bet ir rinkėjams būtų padėjusi orientuotis toje pelkinėje aplinkoje. Tačiau toji iniciatyva, deja, buvo bergždžia, nors, kaip tvirtino kai kurie ekspertai, tam buvo reikalingas tik teisingumo ministro įsakymas, leidžiantis žiniasklaidai prieiti prie politikų, jų šeimų narių privačių turtinių įsipareigojimų duomenų.
Kadangi nepavyko, žiniasklaida savo darbą atlieka toliau, tik jo pasekmės neišvengiamai tampa skandalingesnės. Taip, kaip p. Skardžiaus atveju. Esu tikras – tai ne pabaiga.

Rytas Staselis