Kūrybinis projektas „Čia Lietuva“

PILIAKALNIUKO LAIŠKAS
Aš esu mažas piliakalniukas. Mažas aš esu tiek savo pločiu, tiek aukščiu. Tačiau ir maži kartais gali daug: turėti savo paslapčių, savo istoriją, savo ateitį. Kažkada mane visai dar jauną ir naują, globoti įsipareigojo žmogus. Ir nuo tada aš stoviu. Daug mačiau, daug menu. Tik gaila, kad negaliu su jumis tuo pasidalinti žodžiais, jūs galite tai pajusti lankydami mane. Tačiau žinokit turiu aš ženklą, išskirtinį ženklą, kurį be galo branginu. Tai mažas delno dydžio apvalus medalis.
Laiško pradžioje aš rašiau, kad esu mažas piliakalniukas, todėl noriu dar pridurti, kad esu dar ir daug kam nežinomas. Kad ir seniai čia stoviu, nepamenu, ar kada nors, prieš kelis šimtus metų čia buvo pilis. Manau, kad jei pilis stovėjo ar būtų stovėjusi – jai čia būtų patikę. Iš savo vietos aš regiu upę, ąžuolą, grūdą laukuose plačiai įsišaknijusį, regiu savo šeimininkų – žmonių namelį. Mano pirmo šeimininko jau seniai nėra, tačiau aš saugau jo šviesų atminimą, jo meilę gimtai šaliai – Lietuvai. Ir jeigu net niekada ant šio kauburėlio, kur aš stoviu, nestovėjo pilis, ir jeigu aš nesu didysis piliakalnis, aš esu savo pirmo šeimininko piliakalniukas. Aš visada saugojau šeimininką, o jis mane. Jis ir praminė mane savo piliakalniuku. O aš atsidėkodamas už meilę ir rūpestį išsaugoti mane, aš saugosiu jo atminimą savo akmeninėje širdutėje. Būkit mylimi, mylintys ir branginkite savo gimtąjį kraštą!“
MAŽASIS PILIAKALNIUKAS
Simona Brūzgaitė – Birštono gimnazijos moksleivė

Protėvių atodūsis

?

Juk prisimeni: kai vaikystėje žaisdami smarkiai susiginčydavome ar suabejodavom draugo pažadais, tada klausdavom vieni kitų: ar garbės žodis, sakyk, ar tikrai garbės žodis? Ir jei bičiulis ištardavo „garbės žodis“, patikėdavome, susitaikydavome.
Ar pastebėjai, kada, kaip seną drabužį, išaugom garbės žodį? Kaip jis dingo iš mūsų gyvenimų, nuo mūsų lūpų? Kaip nutolo kartu su vaikystės dienom, nubrozdintų kelių perštėjimu ir geriausio draugo išdaigom? Nebepasigendam. Kada paskutinį kartą sakei „garbės žodis“? Aš – seniai. Gal dėl to, kad nuolat girdžiu raginimus gyventi kitaip. Ką ten gyventi, net skaityti kitaip, nors niekas taip ir nepasako, kaip: ar kas antrą puslapį, ar nuo knygos pabaigos, ar dar nežinia kaip? Ir Lietuvą mylėti kitaip, ir švęsti kitaip.
Nenoriu kitaip. Noriu kaip per amžius kad buvo: kad protėvių atminimui ant piliakalnių liepsnotų ugnis, ir kad toli toli sklistų gražiosios mūsų dainos. Sako, jos graudžios, pernelyg ilgesingos, liūdnos. Bet kaip tiesiasi širdis joms skambant, kaip tiesiasi – visu kūnu pajunti prieš save gyvenusiųjų dvasią – senosiose giesmėse ir piliakalniuose tebeplevenančią. Kas mes būtume be jos? Ir kas mes – be vaikystės žemėje likusio garbės žodžio? Gal tebetūno kur – numestas, pamirštas, nereikalingas – tarsi iškleręs kaimyno dviratis, ir laukia, kada sugrįšim. Ilgu jo, ypač piliakalnio šviesoj ilgu. Gal tai protėvių atodūsis: garbingi galėjome užaugti.
Genovaitė Mačiūtė