„Mes laukėm sustoję, kada mus sušaudys“

Laisvės gyvėjų diena Prienuose prasidėjo prisijungiant prie tradicinės pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“. Ankstyvą rytą daugelio mokyklų, vaikų darželių, įstaigų, įmonių ir organizacijų languose buvo uždegtos vienybės ir atminimo žvakelės, tarsi ženklas, kad esame vieningi ir pasiruošę apginti iškovotą laisvę.

Pavakare prie Laisvės aukuro Prienų Laisvės aikštėje buvo uždegtos žvakės ir tylos minute pagerbtas Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės partizanų ir visų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimas.
Atminimo valandą „Kur kraujas krito – šviesa sutvisko“ skambėjo eilės, dainos, buvo priminti istorijos faktai, pasidalinta prisiminimais.
Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Marcinkevičius sakė, kad dvidešimt šešeri metai – daug ar mažai, gali nuspręsti kiekvienas pats. Žmogus, kuris gimė vėliau, be mūsų, vyresniųjų, pagalbos negali įvertinti, išgyventi, išjausti, branginti to, ką šiandien turime – laisvę. Jis sakė tikįs, kad žodis laisvė, o kartu ir Lietuva, ir šiandien nepamiršti ir kad šiandieniniai dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai, jei reikėtų atkartoti tos Sausio tryliktosios įvykius, tai padarytų nedvejodami. Jo teigimu, svarbiausia ne žodžiai, o tai, ką mes išgyvename, ką jaučiame, kaip suprantame ir vertiname Sausios 13-ąją, Vasario 16-ąją ar kitas valstybines dienas.
Buvo prisimintos svarbiausios istorinės datos ir įvykiai, kuriuos lietuvių tauta patyrė nuo 1988 -ųjų iki 1991 m. Sausio 13 -osios. Keitėsi ir Prienai. 1988 -aisiais susibūrė Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupė, grįžo Dariaus ir Girėno, M.Valančiaus, F.Vaitkaus, J.Basanavičiaus, Kęstučio ir kiti senieji gatvių vardai, iškilo Kęstučio paminklas, atsirado atminimo lenta akademikui N.Silvanavičiui, bažnyčioje pašventinta ir Laisvės aikštėje iškelta tautinė vėliava.
Kas vyko Vilniuje ir visoje Lietuvoje paskutinėmis dienomis iki lemtingosios Sausio 13 -osios ir tądien prisiminimais pasidalijo Sausio 13-osios dienos įvykių liudininkas Jurgis Montvila.
Jis papasakojo, kad tomis dienomis jis, kaip ir visi Lietuvos žmonės, nuolat klausė radijo, neramiai sekė įvykius Vilniuje, o sausio 12-ąją kartu su kitais prieniečiais nuvažiavo į Vilnių. Dalis prieniškių vakare grįžo namo, o jis pasiliko prie Parlamento.
Naktis buvo labai nerami. Žinojome, kas vyksta prie bokšto, kad ten žuvo žmonės, todėl stovėti ir laukti, kol į tave pradės šaudyti, nebuvo malonu. Stovėjau prie pat Parlamento pagrindinių durų, pavojingiausioje vietoje. Aš nesu joks didvyris, man buvo baisu. Galėjau pasišalinti iš pavojingos vietos, tačiau pagalvojau apie tai, kas bus, jei aš nueisiu, kiti nueis, kas tada liks? Karts nuo karto iš Parlamento išeidavo tuomet dar jaunas kunigas Robertas Grigas ir aukodavo Mišias. Tos Mišios labai nuramindavo. Per naktį pro šalį ne kartą pravažiavo karinė technika, stabtelėdavo, bet, matyt, nedrįso nieko daryti. O žmonės, save ramindami, dainavo, giedojo. Taip praėjo naktis, išaušo rytas ir pasidarė šiek tiek ramiau. Ta naktis ir visi tų dienų įvykiai labai įstrigo į atmintį ir aš niekaip jų negaliu pamiršti. Po daugelio metų šie prisiminimai virto eilėraščiu „Naktis prie Parlamento“, – prieš perskaitydamas eilėraštį pasakojo Jurgis Montvila.
Eilėraštyje nuolat atsikartoja eilutė „Mes laukėm sustoję, kada mus sušaudys“, atskleidžianti tą naktį išgyventus jausmus.
Vėliau, šalia Kultūros ir laisvalaikio centro liepsnojant atminimo laužams, vaišinantis karšta arbata dar ilgai skambėjo dainos, tų dienų įvykių dalyviai prisiminimais grįžo dvidešimt šešerius metus atgal, džiaugdamiesi šia diena vėl prisiminė tuomet tvyrojusį nerimą, nežinią ir baimę.

Laima Duoblienė