Mūsų auklėtoja Elena Vanda Šulskienė buvo geriausia…

Jūs buvote kitokia, miela Auklėtoja. Plačiai atverta širdimi mums visiems. Visi mes jautėmės Jums svarbūs, buvome vertinami, nes kiekvienam kasdien surasdavote tinkančius žodžius. Laimė, kad spėjome Jums ištarti ačiū per susitikimus, į kuriuos, keista, bet Kašonys traukė. Kašonys kaip geriausių MOKYTOJŲ, AUKLĖTOJŲ mokykla, kuriai kelis dešimtmečius vadovavo direktorius Stanislovas Šulskis. Padėkime visi dabar jam išgyventi žmonos Elenos Vandos ir likusiam sūnui, mokslų daktarui, Dinui mamos netektį. Žinojome, kad auklėtoja serga, bet žinojome, kad ji yra. Dabar jau kitaip…
Neseniai Jos netekome. Išėjo Amžinybėn, iš kur negrįžtama. O auklėjo ir mokė ji mus iki 1976 metų, kai baigėme tuometinę Kašonių aštuonmetę mokyklą (Jiezno seniūnija).
Kuo gi mūsų AUKLĖTOJA skyrėsi iš kitų? Tuomet mokiniai net užjautė mus, penktokus, nes Auklėtoja griežta, reikli, visus priverčianti judėti kasdien: padaryti kažką gero klasėje, mokykloje, kažką sukurti, atrasti kam padėti, nuolat papasakoti, kaip sekasi namuose, ar tėvai sveiki, ar gelbstime jiems namų ruošoje ir t.t. Mes jai rūpėjome kaip tuomet maži žmogučiai – kasdien pastebėdavo kiekvieno nuotaiką, neskirstė mūsų „pagal pažymius“. Ir vis kurdavo, kurdavo, kad mus sudomintų, mokytų tiesiog gyvenimo. Mes, penktokai, ko gero, vieninteliai rajone, pradėjome statyti lėlių spektaklius. Lėles – personažus kuriamiems spektakliams Auklėtoja surado ir parsiųsdino iš tuometinės sąjungos kažkurios šalies. Tai buvo neeilinis įvykis krašte, kaip ir mūsų, „lėlių teatro aktorių“, gastrolės per mokyklas su paruoštomis scenai pasakomis. Kai iš lėlių teatro jau išaugome, mus, septintokus, Auklėtoja perkėlė į Kašonių kultūros namų sceną vaidinti pjeses. Ačiū buvusiai šių namų direktorei Danutei Žiūkienei, kuri kartu su auklėtoja kantriai mus mokė aktorystės.
Mus, kuriems mokslai sekėsi geriau, Auklėtoja skatino nuolat padėti klasės draugams, prašė eiti į namus, kad klasė labiau susidraugautų, kiti nesijaustų lyg liekantys po pamokų. Auklėtoja stengėsi tarp mūsų visų kurti labai draugiškus ryšius, nuoširdžiai norėti teikti pagalbą, nežeminti, jei kuriam kas sekasi silpniau. Kaip ji sakydavo, reikia gyvenime ir kas traktorių vairuotų, ir kas fermoje dirbtų, ir kas vadovautų – visi darbai yra labai svarbūs ir reikalingi. Įvairias žmogiškumo pamokas mes praėjome…Šiandien jas ypatingai vertiname. Matematika, kurią ji dėstė, irgi buvo „kietas“ visiems dalykas, bet per nuolatines žmogiškumo valandėles, ugdomąsias veiklas, mūsų visų lavinimą veik kasdien mes buvome ruošiami gyvenimui…
Iki šiol dešimtmečius nepamirštami moteriškumo pokalbiai, kai su Auklėtoja likdavome tik mergaitės. Mūsų, mergaičių, tuomet klasėje buvo tik trečdalis, berniukų žymiai daugiau. Kalbėta buvo apie viską be paslapčių, ji mokėjo paklausti, išklausti, tos neužmirštamos valandėlės buvo ir kaip su mama, ir kaip su drauge, ir kaip su gerąja patikima patarėja…
Turistinis žygis su nakvyne palapinėse prie Kauno marių tuomet mums, šeštokams, buvo irgi nemenkas iššūkis. Mokėmės atsakomybės vieni už kitus keliaujant, maudantis, ruošiant valgį. Auklėtoja pati mus mokė šokių, paruoštomis programėlėmis šventėms džiaugėsi mūsų klasės šokėjai bei žiūrovai.
Kartu su Auklėtoja ėjome per kaimus padėti senukams, vienišiems žmonėms. Asmeniškai aš esu dėkinga savo mamai ir Auklėtojai už išugdytą socialinį jausmą, socialinę-psichologinę nuovoką suprasti kiekvieną žmogų.
Auklėtojos vyras Stanislovas Šulskis buvo Kašonių mokyklos direktorius, irgi siekęs visus mokinius mokyti gyvenimo, mus ruošti jam. Todėl buvo dar labiau pasisekę, nes mumis rūpinosi abu. Auklėtoja išreikalavo, kad kas savaitę vestume mokykloje radijo laidas: ruošė mus ir diktoriais. Kūrėme ir skaitėme mokyklos žinias, deklamavome, dainavome per radijo mazgą. Tuomet buvo tikrai nepaprasta, daug jaudulio prieš kiekvieną laidą.
Prisimenu, dar penktokei, man ji primygtinai piršo mintį ruoštis stoti į žurnalistiką arba teisę. Prisimenu jos garsų džiugesį, kai pradėjau dirbti laikraščio redakcijoje. Ir panašios auklėtojos įžvalgos buvo teisingos ne vienam iš klasės draugų. Mes jai labai rūpėjome, užtat priimdavome be pykčio pabarimus, griežtesnį toną. Po mūsų E.V.Šulskienė auklėjo ne vieną klasę, tačiau, kaip ji sakė, tokio ilgalaikio ir gilaus ryšio nė su vienais nebuvo. Daug metų kartu su Meilute Raginaite, Aldona Kupryte, Virginija Tamošiūnaite, Albinu Zencevičiumi, Antanu Bajoru, Jonu Bieliausku, Jonu Buinicku, Kostu Nenartavičiumi, Aleksu Židovičiumi, Adolfu Čiupu, Romu Jonyka, Pranu Bernatoniu, Juozu Sodaičiu ir kitais kartas nuo karto vis įvykdavo Auklėtojos susitikimai, ilgesni mieli pokalbiai. Ji išsiskyrė iš kitų savo kūrybiškumu ir plačiu požiūriu į kiekvieną iš mūsų, stengėsi ugdyti įvairius mūsų gebėjimus,nes, sakė pati, taip mums bus lengviau gyvenime.
Gyvenime likime amžinai dėkingi savo AUKLĖTOJUI, MOKYTOJUI, bet kuriam mus ugdžiusiam supratimo, kultūros, profesionalumo, tiesiog žmogiškumo.
1976 m. laidos aštuntokų vardu – Angelė Bajorienė (Baranauskaitė)