Prisimename garsias Lietuvos moteris

Prienų sveikos gyvensenos klubo „Versmenė“ nariai kiekvieno mėnesio (išskyus vasaros laikotarpį) trečiadienį renkasi į popietes. Jų metu aptariame įvairias temas. Lapkričio mėnesio popietėje kalbėjome tema „Garsios Lietuvos moterys“. Pokalbiui ruošėmės pasinaudodami Anelės Butkuvienės knyga „Garsios Lietuvos moterys“, kurioje aprašyti apie 50 moterų gyvenimai nuo 14 a. iki 20 a. pradžios. Naudojomės ir kita literatūra.
Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių, moterų emencipacija Lietuvoje buvo vėlyvesnė nei Vakarų pasaulyje. Istorijoje kelis šimtmečius garsėjo tik valdovų  ir didikų šeimų moterys – motinos, žmonos, dukterys. Tos epochos moterų simboliu gali būti kunigaikštienė Birutė, kunigaikščio Kęstučio žmona ir Vytauto Didžiojo motina. Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę, buvo žmonių gerbiama kaip dievaitė. Manoma, kad Birutei nenorėjus sutikti tapti jo žmona, kunigaikštis ją prievarta atsivežė į sostinę Trakus ir iškėlė vestuves.
Jų šeima buvo lietuviška, tam įtakos turėjo Birutės lietuviškumas. Jos vaidmuo šeimoje buvo labai svarbus. Vytautas labai gerbė ir mylėjo savo motiną.
Kęstučiui mirus, Birutė sugrįžo į Palangą ir vėl saugojo šventąją ugnį. Neabejojama, kad Birutės kalnas Palangoje yra kunigaikštienės amžinojo poilsio vieta. Vėliau kalnas tapo katalikų maldų vieta, o Birutė garbinama kaip šventoji.
Skirtingose istorinėse epochose keitėse ir moterų vaidmuo. Nuo 18 a. II pusės atsiranda naujas moters tipas – kūrėja, aktyvi ir sąmoninga vyrų pagalbininkė.
Pirmąja Lietuvos teatro primadona tapo Mariana Moravskienė. Amžininkai prisimena, kad ji buvo visų dievinama dėl grožio ir talento.
Pirmoji moteris rašytoja romanistė – Sofija Tyzenhauzaitė. Jos romanai buvo išversti į lenkų, vokiečių kalbas.
19 a. pabaigoje moterys Lietuvoje jau pradėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, užsiėmė profesine veikla, dalyvavo tautiniame judėjime. Atkūrus valstybingumą, moterys buvo ypač veiklios. Jos dalyvavo politikoje, buvo seimų narės, užėmė atsakingus postus, daugelis jų paliko ženklų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Plačiau susipažinti pasirinkome kelias moteris. Pirmoji tarp jų – Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė – išsilavinusi, veikli, visuomenininkė, rašytoja, poetė, literatė, aktyvi moterų judėjimo dalyvė, daug nuveikusi tvarkant Konstantino Čiurlionio palikimą.
Sofija Smetonienė – prezidento Antano Smetonos žmona. Antano ir Sofijos šeimyninis gyvenimas prasidėjo Vilniuje 1904 m. Smetonienė buvo veikli vyro padėjėja ir svetinga šeimininkė, aktyvi Kauno moterų veiklos dalyvė, tautininkų partijos narė. Viešumoje buvo ori prezidentienė, o šeimos rate – mylinti motina ir rūpestinga namų šeimininkė.
Ona Mašiotienė – viena lietuviškojo feminizmo pradininkių, 20 a. pradžioje ne tik viešai prabilusi apie moterų teises, bet ir organizavusi bei telkusi moteris.
Gabrielė Petkevičaitė – Bitė – rašytoja, mokytoja, visuomenės veikėja. Ji kartu su Jadvyga Juškyte buvo visuomeninės moterų veiklos pirmeivės. Bitės veikla šiandien visuomenei žinoma, o Juškytės vardas gerokai išdilęs iš mūsų istorinės atminties. Spaudoje ji pasirašinėdavo Širšės slapyvardžiu, kurį jai parinko Gabrielė Petkevičaitė tardama: „Aš trumpa drūta būsiu Bitė, tu ilga plona būk „Širšė“. Popietės metu buvo prisiminta ir Pranė Dundulienė – Lietuvos etnologė, Vilniaus universiteto profesorė, sukaupė labai daug vertingos etnografinės medžiagos ir nenuilstanti kovotoja, disidentė, Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos bendradarbė, Lietuvos Laisvės Lygos bei Lietuvos Helsinkio grupės aktyvi narė Nijolė Sadūnaitė. Žinoma daug veiklių, darbščių, nusipelniusių Lietuvai moterų liko nepaminėtų.
Pamąstymui noriu priminti Tėvo Stanislovo sesers Jadvygos Dobrovolskaitės – Tiknienės, Kauno medicinos akademijos docentės, auginusios tris vaikus, mintis: „O jūs manote, kad didžiausias rūpestis pietus pagaminti? Dabar nemažai jaunų moterų tik tuo ir gyvena, apie tai kalba: nėra laiko valgį paruošti, nėra kada su vaikais pabūti. Niekis! Dirbau tikrai labai daug, gal sau trūkdavo laiko, bet vaikams visada jo likdavo: kol buvo maži, ir pažaist suspėdavom, ir vakarais daineles jiems padainuodavau. Su didesniais dar daugiau bendravau, visada jautėm vieni kitų šilumą ir meilę. Reikia tik laiką mokėt sudėliot į gyvenimo „langelius“.
Ir dar. Reikėtų pagalvoti apie savo moteriškumą. Labai jau „kelnėtom“ tapom, ir senos, ir jaunos, ir gatvėj, ir bažnyčioj. Rūškanos, piktos. Nusišypsokim. Ir gražiau, ir sveikiau bus.
Stanislava Valatkevičienė
Klubo narė