Lietuvos problema yra „bezdielnykai“, o ne socialinė atskirtis

Būsiu politiškai nekorektiškas.
Maždaug prieš penkiolika metų teko lankytis vienoje Alytaus rajono Daugų miestelio įmonėje. Ta proga ir savininko godų pasiklausyti: jam trūksta darbo jėgos, nėra kam dirbti. Vietos bedarbystė – dar didesnė už Lietuvos vidurkį, o pasisamdyti už minimalią tuo metu algą nėra ką. Žmogus sakė, esą buvo gavęs visą Darbo biržos klientų sąrašą, išbandė veik visus, tačiau bergždžiai. Kaip taisyklė, po pirmos algos, nepaisant vyraujančio aplink skurdo, vaizdelis būdavo vienodas – kol per gerklę ir skrandį už didelę dalį algos nepraleisdavo ugninio vandens, naujieji darbuotojai į darbą tiesiog neidavo.
Po to vėl tarsi vienu keliu – atgal į Darbo biržą bedarbio, vėliau – į socialinę rūpybą jau socialinių pašalpų, pigiu vyneliu gyvenimo spalvas prašviesinant.
Įtariu: rastųsi čia pat kritikų, kurie baksnotų pirštu sakydami: tai va, jeigu ne už „minimumą“, o už „orų“ atlygį, tai ir darbas malonesnis, ir gyvenimas šviesesnis net be butelio „Pastogės“ stotų. Na, kaipgis…
Šiek tiek vėliau, maždaug prieš dešimtmetį, turėjau progų domėtis statybų verslu – tada, kuomet, kaip buvo sakoma, statybose pūtėsi didžiulis burbulas, o geri savo darbo meistrai uždirbdavo daugiau už ministrus. Nustebsite, tačiau vienas pažįstamas darbų vykdytojas irgi nebuvo laimingas. Savo žmonėms išgalėdavo mokėti iki 3000 Lt siekiančias algas, tačiau drebančiomis rankomis. Ne iš skūpumo. Tiesiog jo pavaldiniai, uždirbę dešimtkart daugiau už pirmojoje pastraipoje minėtus daugiškius, irgi nebuvo laimingi. Kol nepragerdavo algos, darbą taip pat ignoruodavo.
Nors tasai darbų vykdytojas buvo joks psichologas, jis susikūrė tam tikrą žmogaus elgsenos teoriją: esą staiga padidėjus pajamoms, žmogus gali patirti fantazijos stoką, kur išleisti pinigus nuo tos ribos, kada „man pragyventi užtenka“. Dėl fantazijos stokos atsiradusį vakuumą, žinia, lengviausia užpildyti ugniniu vandeniu. Tik gal jau ne „Pastoge“, o triskart per aukso dulkes filtruota „Stumbro“ produkcija. Ir kiek pinigų daugiau už „man tiek užtenka“, tiek ilgiau neriama į daugiadienes.
Fantazijos stokos teorijoje, ko gero, daugiau apmaudo ir pykčio nei mokslinio pagrindimo. Aš sakyčiau, kad Lietuvą smaugia visuotinos neatsakomybės spazmai. Toks sovietinis recidyvas: nemadinga jausti atsakomybę už save, šeimą, darbą. Užtat yra laisvė elgtis patogiai: zirzti, keikti pasaulį, darbdavį, laisvalaikiu užvažiuoti žmonai į „slyvą“ ir vėl godoti – kada gi valdžia atneš orų gyvenimą, sumažins socialinę atskirtį (tai reiškia – šiek tiek apipjaustys „turčius“, ir net jei iš to nenubyrės į nuosavą kišenę, linksmumo rasis daugiau – kad kažkas kažkiek iš kažkurių atėmė).
Tikėtis, kad atsakingos tarnybos imsis atpažinti tuos, kuriems išties reikia valstybės paramos, nuo tų, kurie tiesiog nori mėgautis savo laisve – bent jau kol kas jokių prielaidų.
Ta tema šią savaitę teko bendrauti su vienos valstybės institucijos vadovu. Neseniai paskirtu į pareigas, matyt, todėl beviltiškai neapkerpėjusiu. Jis entuziastingai pasakojo apie savo sumanytus tos įstaigos planus, paslaugų skaitmenizavimą, tačiau nepajuto, kaip pasakodamas atsidūrė liūne. Esą kai kuriuose tos įstaigos šalies regionų padaliniuose dirba gal po dešimt darbuotojų. Moka kompiuterį įjungti ir išjungti, bet šiaip popieriai, pažymos (pildymas, reikalavimas pristatyti) daug mielesni. Dar tos moterėlės darbo metu vasarop spėja savo nuosavus daržus apsiravėti, patręšti, apkuopti. Vadovas sako, be jokio nuostolio įstaigai 8 žmones iš ten atleistų ir paliktų tik du, kurie darbą dirba entuziastingai, su ugnele. Bet kas iš to – tų aštuonių atleistųjų algų sąskaita pakelti atlyginimų dviem perspektyviems, geriems darbuotojams jis negalėtų dėl Valstybės tarnybos įstatymo nustatytų ribų. Tai jau geriau tegul sėdi ten prie kompų tos geležinės, prie savo kėdžių prisivirinusios, tačiau daržus ravinčios subinės.
Kita vertus, po susitikimo pagalvojau – dar viena tamsioji to reikalo pusė yra ta, kad tie aštuoni iš darbo prieš pensiją atleisti darbuotojai į būsimus rinkimus nužygiuotų drausmingiau nei dabar ateina į darbą. Ir balsuotų tikrai ne už dabartinius valdžioje.
Tataigis. Įsivaizduokite politikų reakciją į tokią perspektyvą. Ir jų požiūrį į reformas.
Ir va, esu pasimetęs. Širdimi suvokiu, kad, kaip sako žinovai, „socialinė atskirtis“ šalyje pasiekė tokias prarajas, katrų nematė diduma Europos šalių. Bet kaip ją sumažinti? Atimti iš vienų ir apipilti pinigais nedirbančius arba darbą imituojančius, arba nužudžiusius atsakomybės jausmą savyje „bezdielnykus“. Ir koks būsiąs tokio veiksmo naudingumas, efektas – skaičiuokite įvairiais pjūviais, tik nurodykite pažangos prielaidas. Realias, o ne įsivaizduojamas „kaip Danijoj“, „kaip Švedijoj“, etc.
Arba yra dar vienas, greičiausiai – tarpinis socialinės atskirties sprendimo būdas: pasiūlyti visiems gerai apmokamiems lietuviams savo finansus ir su jais susijusius reikalus kraustyti į kitas šalis. Ir ten savo rodikliais rausti panašius į lietuviškąjį socialinės atskirties griovius. O mūsų rodiklius mažinti. Duobę užkasinėti. Visiems bus ramiau.
Kitaip tariant, jeigu išsikėlusieji sau tikslą mažinti socialinę atskirtį numato problemą spręsti ne turtingų žmonių padėtį artinant prie neturtingiausiųjų, o atvirkščiai – neturtingiausiųjų keliant aukščiau, jiems reiktų pasiruošti atsakyti į klausimą: kaip jie įtikins 35 metų vyrą, kuris jau apsisprendė iki gyvenimo pabaigos būti pensininku, imtis verslo, darbo, mokslo, persikvalifikavimo ir karjeros. Arba geležines subines, trinančias kėdes valstybės institucijose – ne daržus ravėti, o atlikti tiesiogines savo pareigas.
Ar užteks to, jei šiuos mūsų visuomenės narius apipilsite pinigais? Na, na, pamėginkite kuriai nors didelio prekybos centro pardavėjai „šūdo kandusiu veidu“ padvigubinti algą – ar ji akimirksniu taps jums maloni? Tiek, kad jūs nebesijausite, kaip sovietmečiu, kaltas, užsukęs kažko nusipirkti.
Įdomu būtų pamatyti. Nes „bezdielnykas“ ne tik gyvenimo filosofija, bet ir dvasios būsena.

Rytas Staselis