Ukrainietiški ir baltarusiški šešėliai Lietuvoje

„Lietuvoje Seimo narys uždirba 4,3 karto daugiau nei „paprastas žmogus“, o tai yra beveik didžiausias skirtumas visoje Europos Sąjungoje (po Italijos), – savo paskyroje socialiniame tinkle rašo Žygimantas Mauricas, „Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas. – Šiame kontekste Ramūno Karbauskio siūlymų nedidinti Seimo narių atlyginimų bei neleisti nuomotis automobilių už parlamentines lėšas populistiniais tikrai nepavadinsi. (…) O visai nepopulistinis sprendimas būtų fiksuoti Seimo nario ir vidutinio atlyginimo Lietuvoje santykį koeficientu 2,4 (toks yra vidutinės algos ir parlamentarų algos santykio vidurkis Europos Sąjungoje) ir didinti arba mažinti priklausomai nuo vidutinės algos privačiame sektoriuje svyravimo.“
Ekonomistas rašo, kad pernai vidutinė alga privačiame sektoriuje sumokėjus mokesčius siekė 540 eurų (valstybės sektoriaus – 580 eurų). Ir jeigu Seimo narių atlyginimai būtų skaičiuojami koeficientu 2,4, jų atlyginimas siektų (2,4×540) 1296 eurus vietoje dabartinių 1923 „į rankas“. Pono Maurico požiūriu, toks atlyginimų skaičiavimas galėtų virsti nebloga prielaida Tautos atstovams pažadinti interesą ne tik domėtis vidutinės algos vidurkiu šalyje, bet ir ieškoti gerų sprendimų, kurie privačiame sektoriuje tą vidurkį kilstelėtų.
Ekonomistas primena, kad dabar parlamento narių atlyginimo dydį nustato „pareiginės algos bazinis dydis“, dėl kurio dydžio kiekvienais metais sprendžia patys Seimo nariai… Kitaip tariant, savo darbo ir misijos sunkumą beigi kainą jie nusistato patys.
Man atrodo, kad nespėję susirinkti ant Seimo laktų naujai išrinktieji ir pradėję skaičiuoti, iš kurių Lietuvos „turčių“ galima būtų atimti daugiau mokesčių (regis, „turčiaus“ statuso žemutinė riba siūloma 1000 Eur pajamų per mėnesį „ant popieriaus“), atvėrė Pandoros skrynią, jei ne širšių lizdą. Ir per tuos metus, kuriems praėjus Valstiečių – žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis žada mokesčių politikos pokyčius, dar bus visko: labai gerai suskaičiuosime ne tik parlamentarų, bet ir valdininkų, visų be išimties visuomenės grupių, turinčių gyventojų pajamų mokesčių lengvatas, pajamas. Suskaičiuosime ir matysime. Ir p. Karbauskis tai matys, prieš priimdamas sprendimą dėl mokesčių reformos Seimo kultūros komitete.
Ši diskusija bus naudinga visiems. Mokesčių mokėtojams, biudžetininkams, smulkių įmonių savininkams, investuotojams. Nes su esą valdiškais pinigais per 25 Nepriklausomos valstybės metus elgtis taip ir neišmokome.
Kognityvinis disonansas tarp graudžių viešų raudų apie sunkią padėtį ir tikrovės… Sakykime, užkniso juodai. Vos prieš kelias savaites Vilniaus gatvėse piketavo neturintys ką valgyti mokslų daktarai. O šią savaitę vienas draudimo brokeris (padedantis klientui pasirinkti optimaliausias draudimo sąlygas) man puse lūpų, nurodydamas trijų mokslo daktarų pavardes (žinoma, aš jų pavardžių neatskleisiu – piketavo ne tie, tačiau tokie patys), pasakojo, kaip šie, tvarkydami dokumentus kelionėms į užsienį, pirko draudimo polisus už trigubą kainą. Įspėti dėl ne visai protingo sprendimo, mojo ranka: „Ai, čia gi valdiški, įstaigos, projektų, grantų pinigai – apmokės“.
Jeigu jūs girdėtumėte, kokiais ašarų upeliais visokie merai, prieš sudarant valstybės biudžetą kitiems finansiniams metams, rypauja sostinės institucijose (Finansų ministerijoje, Vyriausybėje, po to Seime), pasakodami graudžias istorijas apie bėdžių gyvenimą „Landsbergio nustekentoje“ šalies provincijoje! Teko sykį girdėt – taip sugraudino, kad jau maniau persimesti iš energetikos į savivaldybių reikalų žurnalisto specializaciją.
Tik tasai graudumas akimirksniu išgaravo, kada žiniasklaidoje pamačiau nuotraukas kelių rypautojų, grįžusių Lietuvon iš egzotiškų kelionių savivaldybių sąskaita, atvaizdus. Žinoma, jie malė apie tai, kad kažkur dalinosi sava ir sėmėsi svetimą patirtį. Be to, esą kaip gyvi dar tokios akis atveriančios kelionės beigi patirties gyvenime neturėję.
Tai va, p. Maurico kol kas retorinį siūlymą palaikyčiau be išlygų, jeigu pirmiausia vietos politikų, valdininkų darbo atlygis būtų pririštas ir priveržtas prie ano – europietiško koeficiento 2,4. Kitaip tariant, mero alga priklausytų nuo konkrečios savivaldybės privataus sektoriaus algų vidurkio, padauginto iš 2,4. Mažėjančia progresija galėtų būti nustatomos savivaldybės klerkų algos.
Nustekentas privatus verslas, „vokeliais“ maloninami jo darbuotojai, nėra užsienio investicijų, kur dažniausiai mokamos skaidrios ir didesnės už vidurkį algos… Tada tokia ir mero alga, padauginta iš koeficiento 2,4.
Šią savaitę vienas diplomatas, sugrįžęs iš Ukrainos, pasakojo apie trukdžius, užkertančius kelią reformoms šalyje ir verčiančius trauktis tos šalies vyriausybėje dirbančius užsieniečių ekspertus. Jeigu vienu sakiniu, tai diplomato įspūdis toks: „Ukrainiečių nedomina jokios reformos, jie kratosi užsienio investicijų, nes egzistuojanti oligarchinė sistema veikia; juos domintų tik galimybė iš Vakarų gauti pinigų be nurodymų, kaip juos panaudoti“.
Prašau man atleisti: ar nepanašu į mūsų provincijos situaciją. Kur kai kuriems merams nereikia jokių investicijų, jokių darbo vietų, jokios naujos verslo kultūros, nes ir taip viskas gerai. Na, vienąsyk per metus tenka Vilniuje veik keliais po ministerijas palandžioti – ir tiek žinių. Nes investicijos – tai svetimieji, aiškinantys, kaip gyventi, reikalaujantys aiškios politikos, be to, sudarantys konkurenciją vietos darbo rinkoje toms vietos įmonėms, kurių savininkai, pavirtę vietos deputatais, posėdžiauja savivaldybės taryboje ir reguliuoja (tiksliau riboja) konkurencinę aplinką.
Todėl ir važiuojame vis dėlto žemyn. Kaip rodo „Transparency International“ 2016 m. Pasaulinis korupcijos barometras, Lietuva išlieka viena labiausiai korumpuotų šalių Europos Sąjungoje (ES).
Ir šia proga sveikinu, nes kaimyninė Baltarusija ta tema rodo geresnius rodiklius ir Lietuvą jau lenkia.
Todėl slėpkite meduolius. Be bizūno neapsieisime.

Rytas Staselis