„Kuriame bendrystę, kad grįžtų ta pati gyva tradicija“…

Kai savo padėvėtą rūbą žemėn bėrė beržai ir klevai, kai auksinio rudens vakarą į repeticijas Užuguostyje pas Mikadą Januškevičių susirinko spinduliuojantys šviesą vieni kitiems, kaimui, bendruomenei ir galintys pasidalinti sieloje glūdinčiu gėriu „Guostos“ ansamblio nariai, nejučiomis suvokiau, kad žmogiška šiluma būtent ir kyla iš žmogaus vidinio pasaulio grožio. Pabuvusi tarp paprastų, tikrų žmonių, kuriuos jungia meilė žmogui, gyvenimui, dainai ir, tarsi simboliškai supa ežeras „Guostus“, tik patvirtinti sau galėjau seną išmintį, kad meilė atiduota kitam – išauga, o žinia, perduota iš širdžių, pasiekia daugelio širdis.

Į nepriklausomą mišrų ansamblį, kuris atlieka ne užstalės, bet profesionalių kompozitorių vokalines dainas, gieda giesmes, Daliai Kisielienei pakvietus, susibūrė Irena ir Algirdas Adomaičiai iš Sudvariškių kaimo, Dalia ir Nerijus Kisieliai iš Lepelionių, Janina Šimukauskienė ir Dalė Boguševičienė iš Stakliškių miestelio bei Mikadas Januškevičius iš Užuguosčio. Vadovei norėjosi surasti daugiau bendraminčių, bet ne visų namų, į kuriuos ji beldėsi, durys plačiau atsivėrė. Gal vėliau prisijungs daugiau.
Į repeticijas ansambliečiai taip pat renkasi ne kokioje nors salėje, bet jų pačių namuose. Dvi repeticijos vyksta Sudvariškėse, dvi – Lepelionyse ir taip ratu, pas kiekvieną narį. „Mūsų ansamblio veikloje labai gražus paprastas žmogiškas dalykas. Kuriam tokią bendrystę, kuri padeda žmonėms kaime susieiti. Labai stengiamės ir norime, kad grįžtų ta pati gyva tradicija, kaip anksčiau – kai rinkdavosi į vieną trobą drauge austi, verpti, linų rauti, kitus darbus dirbti. Dainuodavo ir taip išlaikydavo be galo svarbų žmogaus ryšį su žmogumi“, – džiaugiasi Dalia. „Jei būtume žinoję, kad tokie puikūs žmonės kviečia, nes anksčiau nepažinojome Kisielių, būtume tikrai prisijungę greičiau“, – tikino Irena ir Algirdas. Gerų žodžių vadovei negailėjo ir kiti ansambliečiai. „Kai atsitiko taip, kad atsidūriau Kaune ligoninėje, labiausiai nustebino mūsų Dalios skambutis ir klausimas: „Gal reikia kokios nors pagalbos?“, – susijaudinęs pasakojo Mikadas. Ir Janina, ir Dalė taip pat pritarė, kad į repeticijas susirinkę savo pačių namuose ir džiaugsmais, ir liūdesiu gali pasidalinti, ir ypač svarbu, kad gali pasitikėti vienas kitu.
Mikadas Januškevičius, puikus kulinaras, iš mamos paveldėjęs daug receptų, o už „vėdarus apgavikus“ ne vieną prizą laimėjęs, ir šį kartą savo draugus nustebino, pakvietęs prie vaišių stalo. Tačiau ansambliečiai, matyt, savo kolegą gerai pažįsta, nes atvyko su gėlių puokštėmis, dovanomis ir net „Mikado želės tortu“. Jie žinojo, kad jis gimęs auksinį rudenį, kad yra be galo laimingas, gebėdamas pastebėti tą auksą, kas ne kiekvienam duota… Bičiulį su gimtadieniu sveikino ir rajono savivaldybės Tarybos narys Audrius Banionis, kiek vėliau – puikiai priderinęs savo balsą ir prisijungęs prie repeticijų. Daug metų Prienų KLC chore „Šilas“ dainuojantį Audrių ansamblio moterys tikisi prisikalbinti dažniau prie jų prisijungti. Galbūt tai tik laiko klausimas. Beje, kaip pastebėjo Mikadas, dėl ansamblio pavadinimo buvo susitarta geranoriškai, tam neprieštaravo nė vienas „Guostos“ vardu pavadintos įmonės savininkas.
Nors šį kartą be muzikos instrumentų ir šiek tiek negaluojant kai kuriems, vis tiek repeticijos vyko. „Būk ramus. Žinok, aš tavo Dievas/ Manyje atsigaivink/ Būk ramus. Manos ramybės pilnas/ žinok, aš tavo Viešpats…“ – liejosi negirdėtų dainų žodžiai… Dainos yra parinktos ansamblio vadovės. Jomis labai džiaugiasi visi nariai, labiausiai dėl to, kad dainų žodžiai – gilūs, prasmingi. Skambėjo ir: „Dievas ruošia tau valtelę“, „Mamai“, „Lik su manim“, „Atsiliepki dainoj“ ir kitos. Ansambliečiai gieda ir giesmes, kartais dainuoja ir žinomus romansus.
Padainavus ir užkandus Mikado ruoštų patiekalų, kalbos vijo viena kitą. Ūkininkai Adomaičiai ir Kisieliai ką jau ką, o apie avis, jų veisles galėtų kalbėti ir kalbėti. Beje, pabuvę Dalios ir Nerijaus namuose, repeticijose, svečiai sumanė, kad reikėtų išmokti bedainuojant ir kokio nors amato. Juk repetuoja dviejų menininkų šeimoje, autentiškoje troboje, kur ir duoną išsikepti gali, ir tikrai ne vieno amato išmokti. O ko – kol kas, sako jie, telieka paslaptis. Apie duonos bei bandų ant kopūstų lapų kepimą pasakojo ir Irena su Algirdu. Sako, kad jų pečius geras, tad draugiškai suėjus galima išsikepti visokių gardumynų. Irena, laukdama sugrįžtant vaikų, visada prikepa bandų. Sako, kad būtinai reikia suvilgyti geru naminiu sviestu, kad įsigertų. Galima valgyti su spirgučiais. „Be sviesto ir greitinės – bandos ne bandos“, – šypsosi Irena ir patikina, kad repeticijų metu svečiai jų paskanaus. Buvo prisimintas ir duonkepis su priepečkiu, diskusijų sukėlė Irenos pavartotas žodis „lakonė“, kuris atėjęs iš mūsų protėvių. Ansambliečiams neramu ir dėl dabartinės kartos neraštingumo, kai bendraujama ne gyvai, o vis dažniau – virtualioje erdvėje. Žinoma, kiekvienam iš šių žmonių rūpėjo ir tai, kodėl taip gausu susvetimėjimo, kodėl taip retai susitinka kaimynas su kaimynu, kas atsitiko, kodėl taip pasikeitė kartos. O baisiausia, pasak jų, kad daugėja arogantiškų žmonių, kurie aplink save daugiau nieko nemato. Rimtas kalbas keitė daina: „Brenda kūdikis per pievą/ neša mamai baltą gėlę“…
O Mikadas vis ragino visus vaišintis. „Štai žuvis, kepta pagal mamos receptą. Ji visada patardavo, kad nereikia „makaluoti“ svogūnų su tomatais, o baigiant kepti žuviai, reikia tiesiog uždėti svogūnus. Ir visada sakė, kad mėsą reikia kepti tik ant gyvulinių taukų“. „O mes naudojame tik kokosų aliejų“, – įsiterpė Dalia. „Svečiams pateikdami plovą, kurį gaminame iš ryžių, morkų, avienos, svogūnų, kario ir daug česnakų – būtinai užpilame švelnaus alyvuogių aliejaus“, – antrino Nerijus. Ką mėgsta gaminti, užklausta Janina pasiūlė paskanauti jos gaminto želės torto su „Mikado“ ananasais ir avietėmis. Tokiam tortui paruošti ji perka 5 pakelius žele, kurią ištirpintą supila ant vaisių, uogų, sudėtų į formą, tokių, kokių tik turi namuose. Na, o Dalė sakė, kad mėgsta patiekalus iš mėsos: „Nieko nesveriu, ką darau, viską iš akies. Orkaitėje kepamą šoninę supjaustau riekelėmis, sumarinuoju su druska, česnaku, tomatais, garstyčiomis, majonezu, palaikau apie dvi valandas ir kepu 220 laipsnių temperatūroje apie valandą. Šeimyna giria ir mano keptą ir kalakutą“.
Tą vakarą Mikadas pateikė dar vieną staigmeną – kiekvieno jam brangaus svečio, kaip sakė, paprašė palikti įrašą baltame popieriaus lape. Nusižiūrėti vieniems nuo kitų buvo negalima. Taip vieni namų šeimininkai paliko priešinius, kiti – eiles ar savus palinkėjimus. Paliko, kad kai bus liūdnesnių akimirkų – paskaitytų ir nuotaiką pasitaisytų. Paskui vėl skambėjo repetuojamos dainos, o jas dainuojančiųjų veidai švietė šypsenomis. Kaip sakydavo gerbiamo Mikado mama, kuri iškeliavo į Amžinybę linksma, su daina ir atšokusi savo garbingą 90 -ties metų jubiliejų, kad dainuot reikia būtinai su šypsena. „Vertink tą žmogų, kuris yra šalia, ir nenuvertink žmogaus, jei jo pareigos mažesnės, gal pas Dievą jis geresnis, nei tu manai“, – mena Mikadas savo mamos priesakus, kuriais ir vadovaujasi visą gyvenimą.
Dar ilgai netilo repetuojamų dainų žodžiai, dar buvo apie ką pasikalbėti tą vakarą jaukiuose Mikado namuose ansamblio „Guosta“ nariams.
Palma Pugačiauskaitė