Populistiniai sprendimai tik pakenks pieno ūkiams

Justinas ADOMAITIS

Ūkininkas ir politikas Martynas Butkevičius su malonumu ragavo savo kaimynės Linos Pažėrienės ūkio sūrių ir įsipylė kaimiško pieno.

Pienas Lietuvoje vadinamas baltąja nafta. Arabų šalys klesti išgaudamos tikrąją, o mes istoriškai pririšti prie karvės uodegos. Tautosakoje apstu stebuklingos karvutės, našlaičių maitintojos, vaizdinių. Tačiau šiandien lietuvis nėra alkanas, nors valstybės vyrų ataskaitose Briuseliui jis piešiamas su ištiesta ranka.
Liepos viduryje Europos Komisija (EK) pristatė 500 mln. Eur paramos paketą pieno gamintojams paremti: 150 mln. Eur skirta savarankiškai gamybą mažinantiems ūkininkams, o dar 350 mln. Eur – tiesioginė parama pienininkams.
Lietuva iš 350 mln. Eur jau gavo 13,3 mln. Eur tiesioginės paramos, o Vyriausybė skyrė dar tiek pat. Bendra 26,6 mln. Eur parama turėtų būti pradėta mokėti rinkimų į Seimą išvakarėse.
Lietuvoje prekine pieno gamyba verčiasi apie 30 tūkst. kaimo gyventojų ir ūkininkų. Beveik 75 proc. pieno gamintojų yra smulkūs ūkininkai, laikantys po 2-5 karves. Vilniaus ir Briuselio valdžios paraginti beveik 2 tūkst. Lietuvos pieno gamintojų per artimiausius tris mėnesius norėtų sumažinti gamybos apimtis ir gauti 1,77 mln. Eur Europos Sąjungos (ES) paramos pagal liepą EK paskelbtą 150 mln. Eur paramos paketą gamintojams, norintiems savarankiškai sumažinti pieno gamybą.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, paraiškas pateikė 1990 gamintojų. ŽŪM atstovai tikina, jog pasinaudoję šia parama ūkininkai vėliau galės atnaujinti gamybą.
Paraiškos pirmajam etapui pateiktos iki rugsėjo 23 d. Paramą pareiškėjai gaus už spalio – gruodžio mėnesiais, palyginti su pernai tuo pat laiku, sumažintą pieno gamybą. Pateikusieji paraiškas žada gamybą sumažinti 12,6 tūkst. t – apie 3,2-3,5 proc. viso ketinamo pagaminti pieno kiekio.
Latvijos pieno ūkių savininkai savo ministerijai pateikė 591 paraišką. Numatoma, kad pareiškėjai pieno gamybą sumažins 6,6 tūkst. t ir gaus 930 tūkst. Eur kompensacijų.
Estija pieno gamybą ketina sumažinti 5 tūkst. t. Šios šalies ūkininkai pateikė 46 paraiškas ir tikisi gauti 674,5 mln. Eur.
EK už 1 toną nepagaminto pieno mokės 140 Eur, tačiau ši suma gali būti sumažinta, jei paraiškų skaičius visoje ES bus labai didelis. ŽŪM visas surinktas paraiškas jau yra perdavusi EK.
Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Donato Šimukonio duomenimis, rajone yra apie tūkstantis smulkių pieno gamintojų, laikančių nuo kelių iki keliolikos karvių. Paraiškas mažinti pieno gamybą ir gauti išmokas pateikė 29 ūkininkai, laikantieji po 5-6 melžiamas karves. Pagrindinis reikalavimas – pieno gamybą tuos tris mėnesius sumažinti ne daugiau nei 50 proc. Visai pasitraukti iš gamybos tokie pareiškėjai negali. Po trijų mėnesių ŽŪM tarnybų specialistai patikrins, ar pieno gamyba buvo tikrai sumažinta, ar išlaikytas karvių skaičius. Jeigu ūkininkas sugalvotų išparduoti turimas karves, jam išmokos nepriklausytų. Paramos taisyklėse kalbama, jog po trijų mėnesių pieno gamintojai vėl galės kreiptis dėl išmokų už mažinamą pieno gamybą.
Pasak Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininko Jono Vilionio, valstybei, kuri neįvykdė pieno gamybos kvotos, dideliais kiekiais importuoja pieno žaliavą, mažinti pieno gamybą yra prastas sprendimas. Laikant ūkyje produktyvias karves, turint pasigamintų pašarų, būtų neracionalu pieno kiekius sumažinti. Tai būtų galvijų gadinimas. Europos Komisijos sprendimas remti pieno gamybą mažinančius ūkininkus dar labiau išbalansuos Lietuvos pieno sektorių. Viešai žinoma, jog šiandien melžiamos karvės parduodamos mėsos perdirbimo įmonėms, šalies banda mažėja. Parama mažinantiems pieno gamybą sutapo su nedideliu pieno supirkimo kainų kilstelėjimu. Rimtų ženklų, kad pieno rinka sugrįš į anksčiau buvusią situaciją (ir kainas), nesimato. Pienininkystė yra verslas, kuriam populistiniai politiniai sprendimai gali tik pakenkti. J. Vilionio teigimu, ES panaikinus pieno gamybos kvotų sistemą, bendrijos šalyse pieno gamyba padidėjo 5,4 mln. t. EK siūlymas išmokomis paskatinti ūkininkus mažinti pieno gamybą išprovokavo Vakarų Europos šalių žemdirbiai. Atlikus galimybių studiją ir įvertinus poreikius, surinktos paraiškos, paskirstytos lėšos. Tris šių metų mėnesius (spalį, lapkritį ir gruodį) mažinantiems gamybą pienininkams už toną neparduotos žaliavos bus mokama 140 Eur. Numatyti keturi paraiškų mažinti pieno gamybą rinkimo etapai. J. Vilionio turimais duomenimis, Airijos, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, netgi kaimyninės Lenkijos ūkininkai didina pieno gamybą, protestuoja (ypač prancūzai) reikalaudami didesnių žaliavos supirkimo kainų. Prie modernių, prekinių Lietuvos pieno ūkių, kuriems už žaliavą mokama gamybos kaštų nepadengianti kaina, jau šiandien rikiuojasi užsienio pirkėjai. Mūsiškius stabdo tik nepasibaigęs ES paramos programinių įsipareigojimų laikotarpis. Šalies pieno gamintojai atakuojami iš visų pusių. Pagal naująjį EK pasiūlytą 150 mln. Eur projektą, lietuviai laisva valia gali ir mažinti pieno ūkius, ir didinti. Oficialiais duomenimis, per šių metų rugpjūčio mėn. šalyje 1-2 karvių laikytojai pardavė 125 564 t natūralaus pieno, 6 – 14 karvių laikytojai – 127 402 t, 15 ir daugiau karvių laikytojų – 696 822 t.
J. Vilionio teigimu, kiekvienam pažangiam ūkininkui, laikančiam produktyvių galvijų bandą, žinoma, jog rudenį sumažėja pieno kiekiai, užtat žaliavoje padidėja riebalų ir baltymų procentas. Tačiau supirkėjai už žaliavą moka kaip už natūralų pieną, nors jo vertė (ir produktų išeiga) yra gerokai didesnė. Pieno perdirbimo įmonės manipuliuoja supirkimo kainomis, o ŽŪM neturi jokių poveikio svertų verslininkų ir prekybininkų savivalei pažaboti. Vadinamasis „Pieno įstatymas“ suskirstė pieno gamintojus į dešimtį grupių, mažėjant pieno kiekiams mažinama ir supirkimo kaina. Liūdniausia, kad politikai (nueinantieji ir ateinantieji) neturi aiškios pieno ūkių strategijos. Vienais atvejais socialiai reikšmingi smulkūs pieno ūkiai, kitais atvejais – ekonomiškai naudingi stambūs ūkiai.
Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos prezidentės ir nedidelio pieno ūkio savininkės Viktorijos Švedienės nuomone, Lietuvoje neprotinga mažinti pieno gamybą. Kaimo žmonės pasipiktinę tokiu mūsų valdžios nuolaidžiavimu Briuseliui. Kur tai girdėta: mokėti pinigus už tai, kad atsisakytum gamybos, pieną išpiltum į srutų duobę (kaip anksčiau pieną sušerti kiaulėms neįmanoma – kaime nebelikę kiaulių). Sunaikinsime visą kaimo ekonominio ir socialinio stabilumo infrastruktūrą, pakirsime pasitikėjimą valstybe.
Prieš gerą dešimtmetį važiuojant rajono keliais galėjai matyti pievose besiganančias karves. Apie Šilavotą, Veiverius, Naująją Ūtą, Balbieriškį jų buvo ypač gausu. Tačiau valstybės ir ES pradėtas vajus po 2004 m. Lietuvoje privertė apie 23 tūkst. žemdirbių oficialiai pasitraukti iš prekinės žemės ūkio gamybos, išparduoti galvijus. Menkos ES išmokos greitai pasimiršo, užtat nuostolis žmogui, kaimui, valstybei liko: mes užleidome rinką svetimiems. Tiesa, darbo atsirado valdininkams, tikrintojams. Jų antplūdžio reikėtų laukti ir nūnai: kažkas turės suregistruoti pieno gamybą sumažinusius ūkininkus, patikrinti, kiek žaliavos jie pardavė supirkėjams, tik tada uždegti žalią gatvę išmokoms.
Pieno perdirbimo įmonių atstovai, tarsi reaguodami į pieno gamybos mažinimo akciją, šiek tiek kilstelėjo pieno supirkimo kainas. Esą veriasi pieno produktų į Kiniją rinkos. Tačiau ir be kinų žinome, jog obuoliai skaniausi, kai baigiasi. Žemdirbių rudens šventėje žinomas rajono ūkininkas Martynas Butkevičius ragavo savo kaimynės Linos Pažėrienės ūkyje pagamintų sūrių, įsipylė pieno. Šiaip viską perka parduotuvėje.
-Nespėjame gaminti, – apie plečiamą ūkio pieno perdirbimo cechą kalbėjo L. Pažėrienė. Pasak ūkininkės, pieno gamyba, perdirbimas ir prekyba – optimalus verslo modelis, tačiau į tokius pavalkus ne kiekvienas ryšis pasikinkyti. Pastaruoju metu Linos ir Jurgio Pažėrų ūkyje gaminami kelių rūšių švieži ir brandinti sūriai, o siekiamybė – sekti prancūzais, kurie kiekvienai metų dienai turi sukūrę po atskirą sūrio rūšį. Beje, šios šalies pienininkai ir sūrininkai, su kuriais Pažėrai palaiko ryšius, nė neketina mažinti pieno gamybos, nes tai jų nacionalinis verslas.