Įsijautimo ir vaizduotės galia

„Kentėk, tikėk, mylėk ir viltį turėk.
Visos kartybės pavirs į saldybes“ (p. 113).
Kur Žemaitė užrašė šiuos žodžius – „savo gyvenimo motto“, – sužinosime, perskaitę mūsų mielos kraštietės poetės, prozininkės, Maironio literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės ketvirtąjį romaną (ir tryliktąją knygą) „Žemaitės paslaptis“ (2015 m.).
Pasigėrėtinas mūsų kraštietės darbštumas, produktyvumas: be daugybės mokslinių muziejininkystės straipsnių, ji parašė ir išleido septynias savo poezijos knygas: „Liūdesys kaip sekmadienis“ (1995 m.), „Vienišųjų vyninė“ (1998 m.), „Angelų prieglauda“ (2000 m.), „Laikinai amžinai“ (2002 m.), „Bėk, kiele, bėk“ (2006 m.), „Tik Labas Sudie“ (2008 m.), „Verčiau (ne)užmiršti“ (2015 m.); šešias prozos knygas: „Akmeninis obuolys“ (1997 m.), „Sidabro sodai“ (2004 m.), „Marios vandens“ (2010 m.), „Šešėlis JMM“ (2014 m.), „Kaip žaibas“ (2014 m.), „Žemaitės paslaptis“ (2015 m.).
Puikios, premijuotos knygos apie Maironį „Šešėlis JMM“ A. Ruseckaitė nedrįso pavadinti „biografiniu“ romanu, nors tai gal labiau „romanas“ negu „Žemaitės paslaptis“. Šį galėtume pavadinti ne tik „biografiniu“, bet ir dokumentiniu kūriniu – tiek daug čia istorinių, biografinių faktų, dokumentinių citatų iš įvairių autentiškų šaltinių.
Skaitydami A. Ruseckaitės biografinius romanus, nejučia prisimename pasaulinio garso T. Manno „Lotta Veimare“ (apie J. V. Goethę), St. Cveigo „Marija Stiuart“, A. Morua apie Dž. Baironą ir daugelį kitų didingų kūrinių, kurių pasakotojas galingos intuicijos ir vaizduotės jėga tampa tarsi „visažinis dievas“, kuris savo emocijas ir simpatijas slepia po bihevioristinio objektyvumo kauke. Kitoks yra A. Ruseckaitės „pasakotojas“. Tai atsargus, nuolat besižvalgantis į istorinius faktus ir dokumentus, subtilus, jautrus, emocingas rašytojas.
Romane „Žemaitės paslaptis“ girdime daugelį balsų: rašytojo modernisto („Ginčai 1,2,3), istoriko („Intarpai“ – jų bene aštuoni), emocionalaus poeto („Balsas“ – jų bene devyniolika atspalvių, 1 d. palydinčių pasakojimą apie Žemaitės jausmus K. Petrauskui), muziejininko (tai labai įdomūs muziejaus eksponatų „pasakojimai“: „Skarelė“, „Gremėzdiški batai“, „Portretai“, „Akiniai“, „Rankinukas“ ir t.t.), peizažisto (tai „Laivas“, „Traukinys“, „Vežimas“). Ak, visi tie pasakotojo balsai, suskilę į mozaikos paveikslėlius arba kino kadrus, romano audinį daro labai įvairų, įdomų, informatyvų, gyvą, pavergiantį skaitytojo valią ir emocijas. Tad visas tris dalis: „Vilnius“, „Amerika“, „137 dienos“ – skaitai neatsitraukdamas, tarsi pakerėtas visų tų įvairiaspalvių balsų. Ir beskaitant prieš skaitytoją iškyla labai įdomus išdidžios, orios rašytojos žemaitiškas charakteris, plati, gyvybinga, įspūdinga moters – motinos ir močiutės – mylinti dvasia. Nejučia, skaitydamas romaną, ir pats imi į pasaulį žvelgti Žemaitės, gyvenimą ir žmones mylinčios ir visas negeroves matančios moters, akimis. O ta jos „paslaptis“ – tai kiekvienai moteriai būdinga meilė vaikams ir vaikaičiams, ir visiems tiems, kam tokia motiniška, gera linkinti meilė reikalinga. Ir P. Višinskį, taisiusį jos apsakymus, ir K. Petrauską, dirbusį su ja G. Petkevičaitės-Bitės dvare ūkvedžiu, ji mylėjo kaip savo „vaikelius“. Amerikoje sutiktas jaunas literates: Uršulę Jokubauskaitę ir Unę Babickaitę vadino savo „dukrytėmis“.
Įdomus, visiškai netikėtas romane emocionalus pasakojimas apie savo Motiną, taip panašią į Žemaitę, mokėjusią, kaip Žemaitė, ir verpti, ir austi, ir megzti, ir siūti, ir siuvinėti, ir turėjusią raiškaus žodžio dovaną, galėjusią rašyti kaip Žemaitė. Bet ji pasakė: „Tu, dukra, rašyk!“ Štai kodėl romanas dedikuotas „Mamai Onai“. Reikia pasakyti, kad A. Ruseckaitė daugelyje savo kūrinių („Akmeninis obuolys“, „Sidabro sodai“) šalia kitų įžymių moterų kuria ir savo motinos paveikslą. Šlovė autorei! Kas drįstų iš to pasišaipyti? Tad romanas „Žemaitės paslaptis“ yra ir kiekvienos moters paslaptis. Romanas toks „kinematografiškas“, kad galėtume jį išvysti ekranizuotą. Ar autorė apie tai nesvajoja?
Daugelį romano vaizdų galėtume cituoti – tai vandenyno peizažai, Amerikos lietuvių „veikimo“ šaržai (?), Žemaitės susitikimai su moksleivių ir inteligentų auditorijomis, jos pasipiktinimas, kai apie ją kalba mokytojas, mokiniai skaito jos kūrinius, o jai neduoda prabilti. Ar tai ne įspėjimas ir mums, kai atvykusį rašytoją apiberiam savo džiūgavimais, vertinimais, cituojame, skaitome, o jam paliekame „tarti žodį“ paskutiniam?
Ruseckaitės knygos, be abejo, turi ne tik didelę estetinę, bet ir auklėjamąją reikšmę. Apie tai jau galėtų būti parašyta ir didesnė studija, ir monografija.
Didžiuojamės ir džiaugiamės Tavimi, miela mūsų Aldute, jautriausia poete ir prozininke!
Anarsija Adamonienė