Vėl Baltijos kelyje

„Ne sykį esu prisipažinęs, kad Baltijos kelią laikau aukščiausiu, didžiausiu savo pilietiniu ir poetiniu patyrimu, išgyvenimu, kurio nepajėgiu ir nenoriu užmiršti.“
Just. Marcinkevičius

Kasmet rugpjūčio 23-ioji mums, lietuviams, ir kitoms Baltijos valstybėms neeilinė šventė. Tą dieną prieš 27 metus stovėjome Baltijos kelyje susiėmę rankomis ir pasiryžę kovoti už savo tautos Nepriklausomybę, už išsivadavimą iš sovietinio jungo. Toji mūsų svajonė išsipildė, gyvename laisvoje, Nepriklausomoje Lietuvoje.
Šiemet rugpjūčio 23-iąją Birštono muziejaus darbuotojas, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys Vytautas Šeškevičius organizavo kelionę į tą vietą, kur didelis būrys birštoniečių ir prieniečių stovėjo 1989 m. rugpjūčio 23 d. ir svajojo apie laisvę bei ryžosi už ją kovoti.
Baltijos kelio dvidešimtmečio proga Prienų drožėjai ten pastatė paminklą, kurio autorius Algimantas Sakalauskas, fundatorius – Prienų miškų urėdija.
Į kelionę vyko Teresė Murauskaitė ir kitos Baltijos kelio dalyvės: Janina Giknienė, Stasė Belickienė, prienietė Birutė Karinauskaitė. Dar atvyko Vytauto Šeškevičiaus sūnus Darius – Tėvynės sąjungos Birštono skyriaus pirmininkas.
Prie paminklo padėjome gėles, uždegėme žvakutes, sugiedojome Lietuvos himną, meldėmės už žuvusius laisvės kovotojus, kentėjusius kalėjimuose, ir prašėme Dievo palaimos lietuviams žengiant toliau laisvės keliu, garbingai vykdant savo pareigas. Šviesa ir tiesa telydi mūsų gyvenimo žingsnius, jaunimas tegul darbuojasi dėl garbingos Tėvynės ateities.
Kelionė prie paminklo užtruko ilgiau nei ankstesniais metais, nes daug kelio atkarpų remontuojama. Kai kur eismas tik vienpusis. Reikėdavo ilgokai laukti, kol įsižiebs žalias šviesoforo signalas. Tačiau kelionė neprailgo. Dangus buvo pasipuošęs kelių aukštų debesėliais (plunksniniai aukščiau, kamuoliniai žemiau). Pažvelgus į žemelę darėsi liūdna. Nemažai nepjautų javų svarino patamsėjusias varpas, kai kur telkšojo balutės, net ir kalvelėse nematėme nė vieno kombaino.
Stasė Belickienė