Mažame Mauručių žemės lopinėlyje įamžintas generolo ir ministro Kazimiero Skučo atminimas

Minint kraštiečio, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro, brigados generolo Kazimiero Skučo 75 -ąsias žūties metines, liepos 30 dieną Mauručiuose, ties Prienų ir Kauno rajonų riba, prie VIA Baltica magistralės, buvo iškilmingai  atidengtas jo tėviškės vietą žymintis paminklinis akmuo. K.Skučo artimųjų iniciatyva organizuotame renginyje dalyvavo krašto apsaugos ministras J.Olekas, Prienų rajono meras A.Vaicekauskas, Kauno rajono meras V.Makūnas, nemažai  Seimo narių, politikų, Veiverių seniūnijos, policijos, kariuomenės, skautų, šaulių atstovų, vietos gyventojų.

Tarnavo Lietuvai ir tapo beprasme jos auka
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininko pavaduotoja, Kauno skyriaus pirmininkė, istorijos m. dr. Aušra Jurevičiūtė apžvelgė gen. Kazimiero Skučo ikikarinę biografiją.

Šiandienos politikai nulenkė galvas tragiško likimo kraštiečio, kariškio ir Lietuvos kūrėjo K.Skučo atminties vietoje.

Anot jos, nors K.Skučas pirmiausia buvo mokytojas (1911 m. baigė Veiverių mokytojų gimnaziją, o 1914 m. – Petrapilio mokytojų institutą), didžioji jo gyvenimo dalis buvo susijusi su tarnyba Lietuvai, kurią taip mylėjo ir dėl jos aukojosi.
Pašauktas į Rusijos kariuomenę, jis baigė karo mokyklą Ukrainoje, o gavęs kovos „krikštą“ Rumunijos fronte, nuo 1918 metų aktyviai dalyvavo kovose su bolševikais.  Įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos kūrimą – Dauguose organizavo milicijos būrį, buvo Alytaus, Marijampolės, Suvalkų, Kauno įgulos komendantu, kilo karjeros laiptais. Vadovavo Lietuvos karininkų ramovei, 1934 m. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos atašė Sovietų Sąjungoje, o po ketverių metų – Vytauto Didžiojo aukštosios karininkų mokyklos viršininku. Atsargos generolas nuo 1939 m. kovo iki lapkričio dirbo J.Černiaus vadovaujamame Ministrų kabinete, prie  A.Merkio  buvo paskirtas vidaus reikalų ministru, šias pareigas ėjo iki lemtingojo 1940 m. birželio, kuomet Lietuva buvo aneksuota.

Visiems, padėjusiems įamžinti dėdės K.Skučo atminimą, dėkoja viena iš renginio organizatorių V.Skučaitė.

A.Jurevičiūtės teigimu, K.Skučas tapo  pirmąja beprasme prieškario Lietuvos vyriausybės auka, kuomet prezidentas A.Smetona nusileido sovietų ultimatumui ministrą patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Maskvai reikalaujant, K.Skučas buvo atstatydintas iš vidaus reikalų ministro pareigų, o A.Povilaitis – iš Saugumo departamento direktoriaus pareigų. Jiems buvo leista vykti į Vokietijos pasienį, bet be konkretaus nurodymo sienos nepereiti.  1940 m. birželio 15 dieną jie abu buvo suimti. K.Skučas kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau pervežtas į  Rusiją. Sovietų okupantai jį tardė ir 1941 metų liepos 30 dieną sušaudė  Maskvos Butyrkų kalėjime.
„Apie K.Skučo likimą nebuvo žinoma bemaž penkis dešimtmečius, ir tik 1989 metais iš Maskvos į Lietuvą netikėtai pateko jo byla“ (A.Zubreckas,  „Tragiškas likimas“, „XXI amžius“, 2014 04 24).

Renginyje dalyvavo ir krašto apsaugos ministras J.Olekas.

Pilietiškumo pamoka politikams ir jaunimui
– 2006 metais Prezidentas V.Adamkus K.Skučą  apdovanojo Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Mano įsitikinimu, šis apdovanojimas jam po mirties skirtas  už garbės žodžio laikymąsi, priesaikos savo valstybei nesulaužymą. Manau, kad tai yra ir moralinė kompensacija jam dėl anų laikų politikų galimai trumparegiškumo, o galbūt ir bailumo, – kalbėjo A.Jurevičiūtė, kreipdamasi į susirinkusius politikus. – Šią minutę norisi paprašyti, kad šių dienų politikai, prieš priimdami sprendimus, visų pirma galvotų apie žmogų, ir atiduotų pagarbą jam. Ypač jei jis – davęs priesaiką karys, kuriam nėra kur trauktis. Tam tikrose situacijose politikai gali padėti  jam ir kitais būdais vykdyti pareigą, užuot beprasmiškai  žuvus…
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas kartu su generolo dukterėčia Virginija Skučaite, Kauno ir Prienų rajonų merais Valerijumi Makūnu bei Alvydu Vaicekausku atidengė paminklinį akmenį, skirtą K.Skučo žūties 75 -osioms metinėms ir jo tėviškės vietos paženklinimui.

Su gen. K.Skučo biografija ir likimu supažindino istorijos m.dr. A.Jurevičiūtė.

J.Olekas savo ruožtu pabrėžė iškilaus vyro, brigados generolo, ministro gyvenimo kelio išskirtinumą, jo pasiryžimą ir tvirtą laikyseną. Pasak ministro, tai vienas iš nedaugelio pavyzdžių, į kuriuos buvo, yra ir bus galima atsiremti.
– Šis žmogus parodė, kad jokios jėgos, jokie grasinimai ir ultimatumai nebaisūs, jei tikrai myli Tėvynę, jei dėl duotos priesaikos pasiryžęs paaukoti savo gyvybę. Iš šimto ministrų, dirbusių prieškario Lietuvoje, 18 buvo sušaudyta. K.Skučas buvo vienas iš tų, kurie niekur nesitraukė, nebėgo, labai aiškiai suprasdamas, kas jo laukia. Todėl mums didelė garbė dalyvauti generolo ir ministro atminimui skirtame renginyje, prisiliesti prie vietos, kuri taps dar vienu dvasinės atramos ženklu šiame krašte. Šis ženklas svarbus ne tik mums, bet ir gyvensiantiems ateityje – mūsų vaikams bei anūkams. Norėtųsi, kad su juo būtume ne tik šiandien, bet ir kiekvienąkart savo mintyse – pravažiuodami pro šalį, savo darbuose, poelgiuose, perduodami atmintį būsimoms kartoms, – kalbėjo krašto apsaugos ministras.
Jo teigimu, jausti atsakomybės, pareigos ir garbės savo valstybei jausmą, jį ugdyti – didžiulė kiekvieno iš mūsų pareiga. To reikia, kad Lietuva išliktų laisva ir demokratinė valstybė. Už pastangas, įamžinant K.Skučo atminimą, J.Olekas padėkojo generolo  dukterėčioms žurnalistei Virginijai Skučaitei ir poetei Ramutei Skučaitei, taip pat abiejų savivaldybių vadovams.
Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, prisimindamas artėjantį Lietuvos valstybės šimtmetį, pasidžiaugė prasmingomis iniciatyvomis, kurių dėka istorinė atmintis apie tautos didžiavyrius neišblės, tai – ir atidengtas paminklas gen. Kaziui Veverskiui, ir pakaunės miesteliuose pastatyti suoleliai – knygos šimtui Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių pagerbti. Paminklinio akmens gen. K.Skučui atidengimo iškilmes Mauručiuose meras pavadino pilietiškumo pamoka visiems čia susirinkusiems – nuo paties mažiausiojo iki vyriausiojo.
Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas sakė norintis tikėti, kad įprasminta istorija išliks ne tik akmenyje, bet ir žmonių širdyse.

Iš K.Skučo artimųjų prisiminimų
Šio renginio organizatorė, gen. K.Skučo dukterėčia Virginija Skučaitė į savo garsiojo dėdės (tėvo Prano brolio) prieškario gyvenimo momentus pažvelgė kiek kitaip, per savo mamos Marijos rašytinius prisiminimus.  Šeimai jis buvo išsilavinęs, plataus akiračio žmogus, kurio nuomonės buvo paisoma. Jo gražiuose namuose Fredoje, kur vykdavo rinktiniai pietūs, skambėjo klasikinė muzika, giminaičiai visad buvo laukiami, neretai K.Skučas viešėdavo ir pas mamą Mauručiuose.
M.Skučienės teigimu, 1940 m. birželio 13 -ąją, per Antanines, K.Skučas dar sėdėjo prezidentinėje ložėje Kauno muzikiniame teatre. Brolienė Marija gavo progą užeiti ir prezidentui A.Smetonai įteikti puokštę rožių. Po poros dienų šių žmonių likimai apsivertė aukštyn kojomis – K.Skučo šeima (žmona ir dukra) skubiai pasitraukė į Vokietiją (vėliau į JAV), o jis pats buvo suimtas. Kalėdamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, į laisvę jis perdavė raštelį su prašymu, kad brolis Pranas su žmona prižiūrėtų jo sodybą. Tai padaryti, pasak M.Skučienės, buvo nelengva, naktimis užkastus vertingesnius daiktus vėliau pasisavino ūkio darbininkai, o vieną dieną atvykę saugumiečiai į sunkvežimį sumetė visas K.Skučo bibliotekos knygas ir išsivežė nežinia kur.
M.Skučienės liudijimu, trys K.Skučo broliai su šeimomis buvo išvežti į Sibirą, iš jų vienas – Jonas, poetės R.Skučaitės tėvas, ten ir mirė. Vienintelis iš brolių išsislapstė Lietuvoje, o trys jo seserys su šeimomis išvyko į Vakarus.
V.Skučaitės teigimu, šiemet JAV mirė paskutinė, jauniausia K.Skučo sesuo Kristina, kuri buvo priartėjusi prie savo gyvenimo šimtmečio. Kadangi Skučo broliai augino dukras, o vieno brolio sūnus mirė bešeimis, tai Skučų giminės tiesioginės šakos baigia nudžiūti…
-Su Lietuvos patriotu, miškininku Vidmantu Markevičiumi sodindama čia medelius – ąžuoliuką, liepaitę, berželį, eglaites – linkėjau jiems, kad kiekvienam praeiviui primintų žmogų, tarnavusį Lietuvai ir žuvusį dėl jos, – sakė V.Skučaitė, nuoširdžiai dėkodama visiems pagalbininkams, padėjusiems įrengti šią atminties vietą.

Pirmiausia išliks šio krašto sūnus…
Renginyje dėl ligos negalėjo dalyvauti kita K.Skučo dukterėčia Ramutė. Susirinkusiems buvo perskaitytas jos laiškas, kuriame ji rašė:
– Kažkada čia bangavo javai. Kas beatsimins, kokį grūdą brandino varpos – rugį ar kvietį… Svarbu, kad tą dirvą dirbo ir puoselėjo žmonės, iš kurių pareigos, darbštumo, susitelkimo, rūpesčio ir artumo gimė čia minimas žmogus. Žmogus, išdavystės, prakeiksmų, užmaršties patyręs daugiau, nei turėjęs savyje taurumo, pasitikėjimo, nesulaužomos priesaikos, duoto garbės žodžio šventumo bei niekam neatiduotos savo ištikimybės Tėvynei, kurios nedidelė dalis yra ir šis lopinėlis žemės… Nežinau, ar atminimo lentos, paminėjimai, moksliniai straipsniai gali nustelbti šį žemės lopinėlį, ačiū Dievui, niekur nenukeltą ir iš niekur neatkeltą…
Iš tikrųjų, tinkamesnės vietos įamžinti gen. K. Skučo atminimą, ko gero, ir nebuvo galima rasti – paminklinis lauko akmuo pastatytas, pašventintas, apjuostas ąžuolo lapų vainiku netoli buvusio K.Skučo tėvų ūkio, galulaukėje, kur ir šiandien, kaip kadaise, banguoja javai.
Kaip akcentavo renginio dalyviai, juk pirmiausia gen. K.Skučas buvo šios žemės sūnus, čia susiformavo jo moralinės savybės – meilės, pareigos ir atsakomybės  jausmai  Tėvynei, vėliau tapę kariškio  garbės kodeksu.
Neatsitiktinai atminimo renginys buvo pradėtas ir baigtas jautriais  poeto Just. Marcinkevičiaus posmais, tarp kurių – ir malda  „už gyvus ir mirusius“, kviečianti dar kartą permąstyti  tragišką  Lietuvos patrioto, ne savo valia atsidūrusio didžių geopolitinių įvykių sukūryje, likimą; raginanti paklausti savęs, o kaip panašiomis aplinkybėmis pasielgčiau pats: pasirinkčiau bėgti ar narsiai pasitikčiau tai, kas neišvengiama, tikėdamas, kad už manęs stovi  Lietuva…
1990 metų rugsėjį gen. K.Skučas buvo reabilituotas, pažymą pasirašė tuometinis LR generalinis prokuroras A.Paulauskas. Tokia pat pažyma 1992 m. balandį buvo gauta ir iš tuometinės Sovietų Sąjungos vyriausiosios karinės prokuratūros… (A.Zubreckas, „XXI amžius“.)
Dalė Lazauskienė