„Ir įdomu, ir kilnu…“

Nerijus Adomaitis su dukra Karina prie karinės technikos.

Jiezno seniūnijos Sobuvos kaime gimęs NERIJUS ADOMAITIS  dirba vairuotoju divizijos generolo Stasio Raštikio kariuomenės mokykloje. Ši mokykla – Nepriklausomoje Lietuvoje pirma įsteigta karinė mokymo įstaiga, vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės dalinių. Mokyklą sudaro štabas, mokymo skyrius, puskarininkių mokykla, logistikos mokymo centras, ryšių ir informacinių sistemų mokymo centras, parašiutinio rengimo centras, fizinio rengimo centras, aprūpinimo tarnyba, mokomasis batalionas ir Kazio Veverskio poligonas.
2001 metais atlikęs karinę tarnybą Pabradėje, Nerijus greitai ir tvirtai nusprendė pasilikti krašto apsaugos sistemoje, nes, kaip pats sako, buvo ir įdomu, ir kilnu. Per tarnybos laiką noras dirbti kariuomenėje tik sustiprėjo. Su žmona Lina augina dukrą Kariną, kuriai šiemet 9 metai.

– Taigi, koks vairuotojo darbas kariuomenėje, kuo skiriasi nuo mūsų visų, vairuojančiųjų?
– Man labai priimtina karinė technika, technikos inžinerija. Todėl ir dirbu savo mėgstamą darbą – esu vairuotojas kariuomenėje. Kitose pareigose aš savęs neįsivaizduoju. Aišku, seniai galėjau baigti Karo akademiją, nesipykstu su mokslais, daug skaitau, gilinuosi, domiuosi politiniais, techniniais, psichologiniais dalykais. Be kitų transporto priemonių, vairuoju šarvuotį, karinį visureigį „Hummer“, taip pat esu hamerio mechanikas. Kai būna kursai su savanoriais, studentais, nuolat tenka vairuoti šarvuotį. Domiuosi ir ginkluote, patinka šaudymas, visada įdomu pratybose, kai tenka vykdyti įvairias užduotis su savęs išbandymo elementais. Kasmet laikom fizinius normatyvus, kol kas sekasi juos išlaikyt be ypatingų pastangų. Technikos parke yra 12 vairuotojų, tik trys iš jų esam vyresni. Matom ir žinom savo reikalingumą, atsakomybę perduoti žinias ateinančiam jaunimui, tik įgijusiam vairuotojo teises ir, aišku, neturinčiam supratimo apie karinę techniką. Džiaugiuosi, kad technika keičiasi, atsinaujina, tobulėja, vis daugiau jos vakarietiškos, ne rusiškos. Todėl nuolat turime tobulintis techniškai.
– Kaip matyti iš nuotraukų, Tavo darbas yra labai įdomus dukrai Karinai…
– Džiaugiuosi, kad jai nuo mažens patinka, įdomu dalyvauti su manimi įvairiuose mūsų renginiuose, kariuomenės ir visuomenės dienose. Kai Karina ėjo į „Eglutės“ darželį Garliavoje, kartu su bendradarbiu darželinukams organizavome pažintinius užsiėmimus: rodėme, ką veikia kariai armijoje, ką susikrauna į kuprines, kai eina vykdyti užduotį , mokėm užsidėti neperšaunamas liemenes. Panašų renginuką organizavome ir Aleksoto „Boružėlės“ darželyje, kur dirbo žmona. Tai, manau, yra labai tinkamas ir natūralus patriotiškumo ugdymas. Tegul nuo mažens vaikai supranta kariuomenės svarbą Tėvynei.
– Ką skaitai, kuo domiesi?
– Mane labai domina pasaulio geopolitinė padėtis, perspektyvos. Aišku, dabar pasaulyje labai neramu, nors, atrodo, koks normalus žmogus norėtų politinių įtampų, karų, žūčių, griovimų. Daug skaitau apie migracijos tendencijas, pabėgėlių srautus, konfliktus Artimuosiuose Rytuose. Daugiausia laiko skiriu dokumentikai. Kompiuteris visagalis, bet patinka nusipirkti ir įvairios literatūros knygynuose. Visi privalome suprasti, kas vyksta aplink mus ir artimesnėje, ir tolimesnėje erdvėse.
Kalbino Angelė Bajorienė