Panemunės dzūkų turizmo maršrutas

Maršruto administratorius:
Asociacija „Panemunės dzūkai“ (ekskursijos lietuvių, rusų, lenkų kalbomis)
Kauno g. 3, Punios mstl.
Tel.: 8 609 98 315
El. p. panemunesdzukai@gmail.com

Švento Jokūbo koplytėlė Punioje.

Į Punią – miestelį ant Nemuno šlaito
Nemuno kilpų regioniniame parke, kiek į pietus, Nemuno aukštame dešiniajame krante, išdidžiai stovi gražiais vaizdais pasidabinęs Punios miestelis. Užsukti čia visada gera: pasitiks Nemuno vingiai, gražūs Punios šilo vaizdai ir visuomet nuoširdūs dzūkai.
Atvykusius į Punią iš tolo sveikina baltuojanti Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia su iškiliais bokštais (statyta 1863 metais), kuri įtraukta į Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje.
Ypač daug tikinčiųjų sulaukiama liepos pabaigoje, kai švenčiama Šviežios  duonelės – Oninių šventė. Šventę lydi koncertai, kapelų pasirodymai, šventinė prekyba duonos gaminiais, įvairiais gardėsiais.
Vos pasukusiems už bažnytėlės dešiniau kelią Punios piliakalnio link rodys akmenimis grįstas takas. Kairėje pusėje stovi kukli mūrinė Šv. Jokūbo koplytėlė, skirta 1831 metų sukilimo dalyviams atminti. Kaip liudija istoriniai šaltiniai, šioje vietoje 1425 metais iškilo pirmoji Punios bažnyčia paties Vytauto Didžiojo paliepimu.
Toliau akmenuotas takas pro medžių alėją veda į gražiai sutvarkytą atokvėpio aikštelę piliakalnio papėdėje. Praeisite pro paminklinį akmenį su Maironio eilėmis legendinio Žemaitijos kunigaikščio Margirio atminimui.
Piliakalnis datuojamas XIV a. pab. – XV a. pr. Čia stovėjo medinė Punios pilis, kurios apylinkes 1382 metais niokojo kryžiuočiai.

Vienintelė Lietuvoje trikampė aikštė Butrimonyse.

Devyniolikos kilometrų Nemuno kilpos apglėbtas Punios šilas – legendinių Lietuvos girių bruožus išsaugojęs miškas. Jame auga aukščiausios Lietuvos pušys bei eglės, natūralia alėja išsirikiavę Lietuvos kunigaikščių vardais pavadinti ąžuolai, randama daug saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Miške įrengtos poilsiavietės, pavėsinės, daug išdrožinėtų žvėrelių statulų. Miško pakraštyje įsikūręs Žaltės slėnis su skulptūromis ir aukuru.
Netoli šlaito Nemunas susikerta su Punelės upele, į kurią įteka krištolinio skambesio niekad neužšąlantis Nečiuikų šaltinėlis-kriokliukas. Jei atsivežėte baidarę, išbandykite Nemuno vandens turizmo maršrutą „Žalčio kelias“. Plaukti baidare ar plaustu pradėkite nuo Punioje esančios prieplaukos.
Jei nusprendėte grįžti tuo pačiu akmenuotu taku į miestelio centrą, Punioje užsukite pas kryždirbį ir bitininką Virginijų Bučių, apsilankykite etnografinėje panemunės dzūko pirkioje, kurią įrengė Punios bendruomenė „Punios ainiai“ ir būtinai užsisakykite tradicinių bandų kepimo pamokėlę.

Puniškių kepamų bandų degustacija.

Maitinimo paslaugas Punioje teikia kavinė „Nemuno vingis“, kurioje iš anksto užsisakius galima ne tik skaniai pavalgyti, bet ir pasimėgauti pirties, kurios šeimininkas yra įgudęs pirtininkas, malonumais.
Šiltojo sezono metu Punioje, iš anksto suderinus, galima užsisakyti pasivažinėjimą karieta ar vežimaičiu. Punios apylinkes apkeliauti galima išsinuomojus paprastus arba elektrinius dviračius, šiaurietiško ėjimo lazdas. Išsirinkę labiausiai tinkamą transporto priemonę toliau vingiuojančiais keliukais trauksite Raižių miestelio link.
Mėgstantys žvejoti negalės ramiai pravažiuoti pro Punios tvenkinį, kuriame yra organizuojama pramoginė žvejyba, besidominčius gėlininkyste kviečia trisdešimties hektarų teritoriją užimantis Algimanto Žemaičio gėlininkystės ūkis, įsikūręs šalia Punios. Čia skleidžiasi tūkstančiai gražiausių ir spalvingiausių gėlių žiedų, kurių nusipirkti atvyksta pirkėjai iš tolimiausių Lietuvos kampelių!

Raižių totorių mečetė.

Totoriško svetingumo į Raižius!
Aplankykite Lietuvos totorių sostinę Raižius, šiame miestelyje prieš pusę tūkstančio metų Vytautas Didysis įkurdino pirmuosius totorius.
Neprivažiavus Raižių, bent trumpam užsukite į senąsias totorių kapines, vadinamas Beliavščizna. Apjuostos grioviu, tankiai apaugusios medžiais ir krūmais jos saugo senųjų totorių amžinąjį poilsį.
Raižiuose akį patraukia raudonuojanti medinė mečetė, pastatyta 1889 metais.
Mečetės salę puošia kilimai ir iškilus minbaras (sakykla), kuris 1889 metais buvo išgelbėtas iš sudegusios Bazorų mečetės. Šis minbaras yra seniausias, datuojamas 1686 m., musulmoniškojo materialiojo sakralinio meno paminklas Lietuvoje. Jis gausiai puoštas kaligrafiniais rašmenimis ir augaliniu ornamentu.
Raižių mečetės kiemą puošia du saulės laikrodžiai, kuriuos sukūrė Jonas Navikas. Vienas iš jų jums rodys Raižių (Lietuvos) laiką, o kitas – Griunvaldo (Lenkija), kur vyko Žalgirio mūšis, laiką.
Už kelių šimtų metrų nuo mečetės pamatysite tamsiai pilko granito paminklą, skirtą Vytautui Didžiajam ir pergalės Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms pagerbti.
Neskubėkite žvilgsniu palydėti totorių sostinės neparagavę šiuos kraštus garsinančio šimtalapio. Raižių bendruomenės namuose turistams organizuojamos šimtalapio degustacijos. Ilgiau užsibuvusiems Raižiuose nakvynę, maistą ir pramogas suteiks naujai įsikūrusi  kaimo turizmo sodyba „Ymilsa“.
Trijų tautų miestelyje – Butrimonyse
Pakeliui į Butrimonis užsukite į Trakininkų kaimą. Čia įsikūręs erdvus ir svetingas Petro Bočkaus ūkininko ūkis, kur akimis neaprėpiamose pievose ganosi stiprūs ristūnai. Žirginio sporto aistruoliai šią vietą puikiai žino, mat čia rengiamos tarptautinio lygio ristūnų varžybos. Žirgyne, vadovaujami profesionalių jodinėtojų, išmoksite jodinėti, galite treniruotis dailiajam jojimui, konkūrams (kliūtiniam jojimui) ar trikovei.
Plasaupės upelio aukštupyje įsikūręs Butrimonių miestelis žinomas kaip pirmoji totorių gyvenvietė. Istorikų manymu, kad būtent Butrimonyse XIV a. pabaigoje Vytautas Didysis atkėlė pirmuosius totorius, kurie vėliau apsigyveno Raižiuose ir Bazoruose.
Butrimonių miestelyje taikiai sugyveno lietuviai, totoriai ir žydai, puoselėję tradicijas ir veikę išvien.
Šiandien atvykę į Butrimonis iš karto išvysite senąją miestelį raudonuojančiais autentiškais raudonų plytų žydų namais, kurio centre yra išlikusi XVII a. susiformavusi vienintelė Lietuvoje trikampės formos aikštė su paminkliniu akmeniu kovotojams už nepriklausomybę atminti. Aikštės planas ir centrinės Butrimonių dalies gatvių tinklas yra paskelbtas Lietuvos urbanistikos paminklu.
Raudonu mūru su masyviu bokštu išsiskirianti Butrimonių Išganytojo bažnyčia yra istoristinė, turi romantizmo laikotarpio elementų, baigta statyti 1926 metais.
Butrimonių miestelį garsina ir čia gyvenantys darbštūs, liaudies amatams atsidavę žmonės. Tautodailininkė Danutė Senutienė komponuoja nepaprastai gražius paveikslus ir mozaikas iš vietoje randamų akmenėlių.
Auksinių rankų savininkė Marijona Lukoševičienė puoselėja senąsias audimo, siuvinėjimo tradicijas, garsėja kaip gardžių sūrių gamintoja.
Butrimonyse įsikūrusioje „Dainos galerijoje“ galėsite paganyti akis po meno pasaulį, įsigyti dailės kūrinį. Lietuvos genetiko, Lietuvos mokslų akademijos eksperto ir premijos laureato Algirdo Sliesaravičiaus sodyboje akys raibs nuo įvairiausio grožio augalų: į dangų besistiebiančios piliarožės, bitinės facelijos, nepaprastai kvepiantys anyžiniai lofantai, šilauogės, graikinis riešutmedis ir daugelis kitų įspūdingų augalų. Jei pageidausite, galėsite paskanauti bitučių nešamo medaus, įsigyti lauktuvių, o gal išmėginti ir dzūkišką pirtį.
Butrimonių miesteliui svarbus Butrimonių vidurinės mokyklos etnografijos muziejus, įkurtas 1997 metais. Jame miestelio istoriją ir senovę reprezentuoja keturios ekspozicijos.
Nuo Butrimonių 5 km į rytus nutolę Eičiūnai. Vaikų ir jaunimo užimtumo centre  galima išmokti austi ir daugiau sužinoti apie šį daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujantį amatą.
6 km į šiaurę nuo Butrimonių įsikūrusiame Girulių kaimelyje, šalia kelio, tarp dviejų bevardžių upelių stūkso Gerulių piliakalnis, vietinių dar vadinamas Zamkumi. Stačių šlaitų 13 m aukščio piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia. Užkopus į piliakalnio viršūnę atsiveria gražus apylinkių vaizdas. Nuo piliakalnio pro Butrimonių miestelį riedėsite atgal jau aplankytos Punios link.