Vėlėja Vaiva Nainienė: „Visame kame yra neišsenkantis švelnumas“

Vėlimas laikomas pačia seniausia vilnonių audinių gamybos technika. Legendos byloja, kad pirmasis veltas kilimas atsirado Nojaus laive. Pusiau užmirštas amatas paskutinį dešimtmetį ir vėl atgimė. Galime sakyti, kad Lietuvoje rankų darbo gaminiai, naudojant vėlimo techniką, savo piką pasiekė prieš kelerius metus. Tada įvairaus amžiaus moterys ir vyrai pradėjo gaminti įvairius papuošalus, drabužius, apavus, aksesuarus ir kitus daiktus, leisdami pasireikšti savo vaizduotei. Vėlimas sulaukė tokio populiarumo, kad 2012 m. pabaigoje buvo įkurta Lietuvos veltinio amatininkų gildija, kuri vienija šio amato bendraminčius. Užsieniečiai taip pat susidomėjo gabių lietuvių amatininkų darbais, tad nemažai tokios produkcijos iškeliauja būtent į užsienį. Kai kurie žmonės šio amato mokosi savarankiškai, kiti lanko specialius kursus, tačiau būna ir taip, kad šio amato paslaptys keliauja iš kartos į kartą.
Atsiranda žmonių, kurie negaili pasidalinti savo įgytomis žiniomis ir pamokyti vėlimo besidominčius. Vaiva Nainienė – viena iš tokių. Ji mielai dalinasi vėlimo paslaptimis, išmoktomis ir tobulintomis jau nuo 2007 m. V. Nainienė važinėja po įvairias vietoves ir rengia edukacines pamokas. Pastarąjį kartą jos stotele tapo Veiveriai. Moteris kvietė visus norinčiuosius susirinkti gegužės 21d. ir pasimokyti gaminti aksesuarus iš vilnos.
Orams leidus, pamoka vyko po atviru dangumi. V. Nainienė atskleidė, kad toks darbas sukuria nemažą netvarką, tad, jeigu tik galimybės leidžia, ji pataria su vilna dirbti lauke. Moterys turėjo įvairiausių spalvų vilnos ir pradėjo gaminti šlepetes. Šlepečių gaminimas, kaip atskleidė Vaiva, užtrunka apie 4 val., tad pamokos metu buvo gaminama tik viena šlepetė. Moterys išbandė šlapio vėlimo techniką, pasitelkiant muilą. Tai – vienas iš populiariausių vėlimo būdų. Moterys ne tik gamino šlepetes, bet ir šnekučiavosi įvairiomis temomis, smagiai leido laiką. V. Nainienės teigimu, birželio 1 d. Veiverių viešojoje bibliotekoje bus rengiama jos darbų paroda, tad visus maloniai kvietė joje apsilankyti.

Prieš vėlimo pamoką vėlėja Vaiva Nainienė papasakojo, kaip viskas prasidėjo ir ką reiškia pavadinimas „Vaivos Švelnukai“.
– Kaip kilo idėja užsiimti vėlimu?
– Ta idėja jau kilo prieš daugelį metų. Aš pradėjau velti nuo 2007 m. ir dabar net tiksliai neatsimenu, kaip viskas prasidėjo, bet pirmas veltas darbas buvo mano vestuvinė suknelė. Tada buvo labai sunkus darbas, nors aišku, prieš tai aš vėliau rankinukus, batukus, visokius vaikiškus dalykėlius. Kursų nelankiau, tiesiog internete pasižiūrėjau, man patiko ir pradėjau velti. Dabar kažkaip be to negaliu gyventi. Net nėra minties eit ieškotis kažkokio rimtesnio darbo, nesinori visko pamesti.
– Ar tai pagrindinė Jūsų profesija?
– Pradžioje dirbau reklamos srityje, esu baigusi audiovizualinį meną, tai mano profesija šiek tiek susijusi su menu, bet tekstilės nesimokiau. Tiesiog tai yra hobis.
– Kodėl pasirinkote atvykti į Veiverius ir vesti pamoką?
– Mano vaikai pradėjo lankyti mokyklą Veiveriuose, tad miestelis paliko artimesnis. Kiekvieną dieną ateinu čia, į biblioteką, pirmiausia tai – kultūros židinys. Garliavoje praeitais metais surengiau savo pirmą darbų parodą, po to Garliavos biblioteka pakvietė vesti vėlimo pamoką. Pagalvojau, kad aš šio amato galėčiau pamokyti ir Veiveriuose. Dar pasikalbėjau su žmonėmis, atsirado norinčiųjų pasimokyti. Su jais mielai dalinuosi savo žiniomis.
– Kaip pavadinote parodą Veiveriuose?
– Mano paroda Garliavoje vadinosi „Gyvybės medis“, pastaroji – „Gyvybės ratas“. Tiesiog mano temos yra labiau susijusios su vaikais, su gyvybe. Visada norėjau surengti parodą Motinos dienos ar Vaikų gynimo dienos proga.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Idėjų visada yra labai daug. Prieš einant miegoti, užmerkus akis, pradeda idėjos plaukti į galvą, ir tada tik spėk rašytis. Gal tik laiko trūksta viskam padaryti.
– Ar brangus toks hobis?
– Žiūrint, iš kokių žaliavų velsi. Jeigu iš paprastos vilnos, lietuviškos, tik grubius veltinukus, tai nėra brangu, bet jeigu norime gaminti, pavyzdžiui, sukneles, skraistes, kur reikia labai plonai išdėlioti vilną, tai yra brangu, ypač jeigu naudoji ir šilko audinį…
– Ar daug laiko reikia pagaminti vienam kūriniui?
– Šlepetes galima pagaminti per dieną, o paveikslą kuriu bemaž mėnesį, juk negaliu kurti 12 val., sunku nepertraukiamai išsėdėti.
– Ruošdamasi kolekcijai, turbūt skiriate daug laiko gamybai?
– Jeigu aš jau pradedu ką nors daryti, tai jau viską pamirštu – ir šeimą. Sakau: palaukit, aš užsiėmus, valgyt nebus pagaminta, nes jeigu dirbsiu tik prabėgomis, tai idėjos išnyks.
– Kur galima įsigyti Jūsų gaminių?
– Aš dalyvaudavau ir mugėse, ir Veiverių gimnazijos Kaziuko mugėje savo darbus pristačiau, kas norėjo, galėjo pirkti. Dalinu skrajutes, Facebook‘e turiu savo puslapį „Vaivos Švelnukai“.
– Kaip kilo pavadinimas „Vaivos Švelnukai“?
– Dar mokykloje, kokioje šeštoje ar septintoje klasėje, vaidinom spektaklį. Yra tokia pasaka „Švelnukai“, ir aš buvau ta geroji fėja, kuri dalino tuos švelnukus. Vėliau kurdama pristatymą savo darbams, pagalvojau, tegul būna „Švelnukai“, nes ir vilna, ir švelnumas labai susiję. Dar pridedu tokį sakinėlį: „Visame kame yra neišsenkantis švelnumas“…
Aurelija Raudonytė