Kas šiandien reprezentuoja Pakuonio seniūniją?

Prienų rajono savivaldybės tarybos nariai, tęsdami tradiciją, po posėdžio pastarąjį kartą buvo išvykę pasižvalgyti į Pakuonio seniūniją, kurioje gidu buvo šią vietovę kaip penkis savo pirštus pažįstantis rajono meras Alvydas Vaicekauskas. Išvykos metu spėta apžiūrėti vos kelis objektus, kurie reprezentuoja Pakuonio miestelį.

Vienas iš jų – netikėtai įspūdingas XIX amžiaus antroje pusėje statytas Daukšiagirės dvaras su nedideliu parku, skulptūromis ir tvenkinių sistema. Teritorija aptverta tvora su metaliniais kaldintais vartais, todėl turistams dvaras neprieinamas. Mus pasitikęs dvaro savininkas Petras Ūselis pakviečia užeiti į kiemą ir rūmų architektūrą apžiūrėti iš arčiau. Tenka pripažinti, kad jei ne apleistą pastatą nupirkusių savininkų investicijos, Prienų rajonas šiuo metu neturėtų nė vieno reprezentacinio dvaro. Pagrindinius rūmus supa beveik 40 ha teritorija, šeimininko teigimu, prireikė 12 metų, kad po gabaliuką supirktų ir prie dvaro prijungtų aplinkines žemes. Verslininkas P.Ūselis, paklaustas, ar nesvarsto galimybės atverti dvarą visuomenės reikmėms ir rengti jame kultūrinius, reprezentacinius renginius, sakė, kad šiuo metu yra užsiėmęs verslu, o ateityje – ką gali žinoti…
Dabartiniai savininkai dvarą garsina kitokiu būdu – yra sukūrę prekinį ženklą „Daukšiagirės dvaro konditerija“ ir siūlo aukštos kokybės, iš natūralių žaliavų pagamintus konditerijos gaminius.
Išvykos organizatoriai kviečia papietauti į kitapus kelio veikiančią „Dvaro bravoro menę“, kurioje svetingai pasitinka savininkė Nijolė Lukoševičienė, plėtojanti šeimyninį kaimo turizmo verslą, rengianti įvairius pobūvius.

Sodyba įsikūrusi buvusioje Daukšiagirės dvaro spirito varykloje. Bravoro istorija besidomėjusi N.Lukoševičienė sako, kad jo pastatą ir miestelio bažnyčią statė tie patys meistrai. Bravoras veikė nuo 1882 metų iki tarybinių laikų. Po karo jo cisternos iškeltos į Stakliškes.
Apgriuvusį ūkio sandėlio pastatą iš pajininkų įsigijusi N.Lukoševičienės šeima suremontavo, sukūrė jaukią ir išmoningai apželdintą aplinką, kurioje yra tvenkinys, pirtis, pavėsinė, lauko židinys, sūpynės. Kieme suformuoti alpinariumai, gausu įvairių lauko puošybos elementų. Sodyboje vienu metu gali svečiuotis iki 100 asmenų, veikia trys salės. Joje naudojama saulės energija, kurią gamina jėgainė, įrengta ant pastato stogo.
Šeimininkė pasakoja apie pastaruoju metu pasikeitusius klientų įpročius, jos teigimu, retas kuris pobūvio iniciatorius su svečiais švenčia tris dienas, dažniausiai užsakoma vakarienė be nakvynės. Pasikeitus piniginei išraiškai, žmonės nelinkę išlaidauti ir taupo pinigus, – teigia kaimo turizmo sodybos savininkė.
Tarybos nariai turėjo galimybę apsilankyti Pakuonio miestelyje nuo 1993 metų veikiančioje UAB „GKF“ (buvusi Giedriaus Kaminsko lentpjūvė). Prie įmonės vartų pasitikęs generalinis direktorius Giedrius Kaminskas pats surengė ekskursiją po 9,5 ha teritoriją užimančią lentpjūvę, supažindino su medienos apdirbimo ciklais, papasakojo apie tai, kaip įmonei sekasi.
Pradėjusi savo veiklą trijose įsigytose ūkio fermose, šiuo metu „GKF“ yra viena iš didžiausių lietuviško kapitalo medienos apdirbimo įmonių Lietuvoje ir viena iš didžiausių darbdavių Prienų rajone – įmonėje dirba per 240 darbuotojų.
Įmonė išpjauna apie 250 – 300 tūkst. m3 apvaliosios medienos. Joje gaminama pjautinė spygliuočių medienos produkcija – statybinė mediena, dvigubo pjovimo pušies ir eglės lentos, skirtos klijuotų konstrukcijų, baldinio skydo gamybai, obliuota produkcija įvairių statinių eksterjerui, terasoms bei dekoratyvinėms tvoroms. Įmonė taip pat parduoda malkines atliekas, pjuvenas, skiedras, drožles ir žievę.
Šiuo metu į kaimynines ir Vakarų Europos šalis eksportuojama net 83 proc. pagamintos produkcijos, likusi dalis tenka Lietuvos rinkai.
G.Kaminsko teigimu, įmonė įsipareigojusi iš savo tiekėjų įsigyti tik legalios kilmės medieną. Gaminama pjautinė mediena sertifikuota pagal FSC standartų reikalavimus. Įmonėje įdiegta gamybos kontrolės sistema, UAB „GKF“ viena iš nedaugelio įmonių Lietuvoje, galinti suteikti impregnuotiems gaminiams tarptautinį NTR sertifikatą. Įmonėje veikia nepriklausoma metrologinė tarnyba, kuri matuoja bei rūšiuoja rąstus pagal geometrinius parametrus.
Dalis medienos produkcijos parduodama džiovinta, per mėnesį džiovyklose išdžiovinama apie 8 tūkst. m3 medienos (vasaros laikotarpiu), sugriežtinus reikalavimus medienos gaminiams, skirtiems pakuotei, ruošiamasi įrengti keletą papildomų džiovyklų.
Natūralu, kad tokiai didelei įmonei reikia įvairių darbuotojų, kurie suprastų ir gebėtų dirbti su įvairiomis medžio apdirbimo technologijomis, pavyzdžiui, programuotojų. Anot G.Kaminsko, šalies medienos apdirbimo sektoriuje dirba apie 20 tūkst. darbuotojų, tačiau specialistų jam neruošia nė viena mokykla. Todėl įmonė daug dėmesio skiria trūkstamų specialistų parengimui, bendradarbiauja su Kauno, Girionių miškų kolegijomis. Planuojama įmonėje įrengti specialią klasę ir organizuoti teorinius bei praktinius mokymus jaunuoliams, norintiems dirbti įmonėje. „Šių mokymų tikslas – kad žmogus, atėjęs į įmonę, praeitų adaptacinį, bandomąjį laikotarpį, kurio metu susipažintų su įmone, medienos apdirbimo ciklais, įvertintų savo galimybes ir suprastų, ar jo vieta čia,“ – sako įmonės vadovas.
G.Kaminsko teigimu, yra žmonių, kurie įmonėje nespėja kojų sušilti, o kiti darbuotojai jau skaičiuoja antrą darbo įmonėje dešimtmetį. Jis patikina, kad įmonėje darbuotojai už minimumą nedirba, vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“ – 1148 eurai. Įmonė siūlo patrauklų darbo užmokestį ir priedus, visas socialines garantijas, tačiau darbas joje nelengvas, todėl vieni darbuotojai išvyksta ieškoti lengvesnės duonos į užsienį, kiti sugrįžta atgal į lentpjūvę.