Bendruomeniškumo pavyzdžiai, kuriais verta dalintis

„Gyvenimo“ laikraščio redakcija tęsia išvykas į seniūnijas. Susitikimai su seniūnijų darbuotojais, gyventojų išrinktais atstovais, vietos bendruomenių pirmininkais ir šiaip aktyviais piliečiais, apskritojo stalo diskusijos padeda geriau pažinti kraštą, sužinoti jo žmonių lūkesčius ir problemas.

Su pažymėjimais – ir įgaliojimai
Praėjusią savaitę Pakuonio miestelyje lankęsis redakcijos „desantas“ pataikė į pirmąją trejiems metams naujai išrinktų seniūnaičių sueigą, todėl buvo smagu prisidėti prie sveikinimų, kai l.e. seniūno pareigas Nijolė Averkienė jiems įteikė įgaliojimus patvirtinančius pažymėjimus.
Pakuonio seniūnijoje – penkios seniūnaitijos. Viena seniūnaitė, Purvininkams atstovaujanti Ona Lebedinskienė, jau perrenkama trečią kartą, naujokams – Algirdui Dobrovolskiui (Patamulšio seniūnaitija), Levutei Kuzmickienei (Dvylikių seniūnaitija), Jurgitai Mučekienei (Pakuonio šiaurinė seniūnaitija), Kastyčiui Stankevičiui (Pakuonio pietinė seniūnaitija) – su seniūnaičių pareigomis dar teks apsiprasti, todėl laikinoji seniūnė Nijolė Averkienė patikino, kad bet kokiais klausimais ateis jiems į pagalbą.
Jos teigimu, seniūnaitis yra seniūno pagalbininkas, tarpininkas tarp seniūnijos ir konkrečios vietovės gyventojų. Todėl supažindindama gyventojų atstovus su jų pareigomis, l.e. seniūno pareigas N.Averkienė vylėsi, kad jų įsipareigojimai bus ne formalūs, o veikla – gyvybinga, keičianti žmonių tarpusavio santykius, tos vietovės aplinką, įtraukianti ir kitus bendruomenės narius.

Ne stebėtojai, o dalyviai
Kas sudaro bendrumo tarp žmonių jausmą? Kur baigiasi individualizmas ir prasideda bendruomeniškumas? Kas stiprina bendruomenės narių ryšį? Pašnekesys Pakuonio parapijos namuose, dalyvaujant laikinajai seniūnei Nijolei Averkienei, seniūnaičiams, klebonui Rimui Pilypaičiui bei laisvalaikio salės organizatorei Renatai Žibienei, savaime pakrypo apie bendruomeniškumo esmę ir prasmę, tarpasmeninius ryšius ir įsipareigojimus vienas kitam.
Atrodo, kad pakuoniškiai intuityviai rado atsakymus į šiuos ir panašius klausimus. O viskas prasidėjo nuo miestelyje kiekvieną rugpjūtį organizuojamos Žolinių – vasaros ir rudens sandūros – šventės. Susirinkusieji pasakojo, kaip, bėgant metams, išsiugdė kitonišką požiūrį į švenčių tradicijas, poreikį būti ne tik jų stebėtojais, bet ir aktyviais dalyviais.
Pakuonio laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatorė R.Žibienė tvirtina, kad šiandien Pakuonio Žolinių šventė, kurios vietos gyventojai taip laukia, kurioms iš anksto ruošiasi, net suplanuoja grįžimą iš užsienio, yra ne vien kultūros darbuotojų, bet ir visų aktyvių miestelio žmonių reikalas. L.e. p. seniūnė N.Averkienė patikina, kad pasiruošimas šventei ir jos turinys labai skiriasi nuo pačių pirmųjų, „valdiškų“ švenčių, kurių „ašimi“ būdavo kviestinių atlikėjų koncertas. Dabar pakuoniškiai įneša savo indėlį: dalyvauja programoje, parengia šventės vietą, prisideda patarimais, lėšomis ar kitomis gėrybėmis. Kaimai, gatvės, kaimynai grupuojasi, jungiasi į komandas, repetuoja pasirodymus.
Šventės reikmėms paramą skiria seniūnijos verslininkai ir ūkininkai, tradiciškai aukoja ir apsiperkantieji miestelio parduotuvėse – į aukų dėžutes kas centą, kas eurą įmesdami jie prisideda prie šventės biudžeto… Vietos saviveiklininkai pačių parengta programa gali užpildyti visą Žolinių šventę, nereikia nė kviestinių atlikėjų.
„Pasiruošimas šventei, kuris prasideda nuo birželio pradžios, susitikimai su kaimynais, kai planuojame, aptariame, pasidaliname darbu, pats smagiausias, tai tikra sielų šventė,“ – seniūnei pritaria ir klebonas R.Pilypaitis. O kai toks bendrumo ir supratimo jausmas – nėra kam sugadinti šventės, neprireikia nei policijos, nei apsaugos.

„Mus visus jungia klebonas“
Taip apie savo kleboną atsiliepia pakuoniškiai. Jiems pasisekė, kad jau devintus metus parapijai vadovauja aktyvus ir bendruomeniškas klebonas Rimas Pilypaitis. Susirinkusieji jį mini geru žodžiu, vardina nuveiktus darbus: jo pastangomis suremontuota bažnyčia, įrengta šarvojimo salė ir parapijos namai, sutvarkytas parkas, kuriame po pamaldų jaukiai pasišnekučiuoja žmonės, užsiėmimą randa vietos jaunimas. Klebonas taip pat buvo jaunas, supranta paauglių poreikius ir nesibaimina, kad jie suoliuką ar sūpynę sulaužys. Pasak jo, abipusis pasitikėjimas ir susitarimas yra svarbiausia.
Anot kultūros renginių organizatorės R.Žibienės, klebono santykis su parapijiečiais artimas: „Kiekvieną bažnyčioje pasitinka ir palydi. Lengva ir paprasta su juo bendrauti, jis palaiko idėjas, atveria bažnyčią renginiams, pats prisideda kuo gali. Kalėdų proga visiems Mišių dalyviams dovanojo po katalikišką kalendorių, Motinos dienos proga mamas apgobė skarelėmis. Bažnyčioje minimos valstybinės šventės, švenčiamas Atvelykis, Tėvo diena, gražu, kai po bažnyčios stogu susirenka kelių kartų žmonės“.

Svarbus žmogaus ryšys su žmogumi
„Žiūriu į žmogų, stebiu šeimas, bendruomenę – ir matau, ko jiems reikia. Eidamas randu šiukšlę – ją pakeliu… Iš paprastų, elementarių, gyvenimiškų dalykų kyla idėjos, telieka jų imtis. Jei jauti atsakomybę ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų – tuomet sekasi. Kaip atsitiko su parapijos namų remontu – jie buvo prastos būklės, man siūlė juos nugriauti ir pasidaryti malkų, tačiau nusprendėme kitaip… Ir šiandien turime jaukias patalpas įvairiems bendruomenės susibūrimams, saviveiklininkų repeticijoms, šarvojimo salę, sutvarkytą erdvę aplink juos , – sako klebonas R.Pilypaitis. – Miestelyje matau daug pozityvumo. Kita vertus – ir pasikeitimų pačiuose žmonėse, jų santykiuose. Vertybe tampa bendravimas, žmogaus ryšys su žmogumi“.
Trečius metus miestelyje dirbanti R.Žibienė, kurios pastangų ir kontaktų su žmonėmis dėka atgijo kultūrinis gyvenimas, džiaugiasi radusi bendrą kalbą su vietos žmonėmis, jos pakalbintos į saviveiklą įsitraukė ir pagyvenusios, ir jaunesnės moterys.
„Su jomis ne tik dainuojame, bet ir prie arbatos pasišnekame, dalyvaujame festivaliuose, esame kviečiamos pakoncertuoti šventėse. Mūsų ne tiek daug, todėl daugelį renginių organizuojame kartu su mokykla ir biblioteka “, – sako neskaičiuojanti darbo valandų Renata Žibienė.
„Jei matai prasmę, negaili nei laiko, nei jėgų, atsiranda ir galimybių,“ – jai pritaria ir klebonas.

Rūpestį rodyti konkrečiais darbais
L.e.p. seniūnės teigimu, ji visuomet gali pasikliauti aktyviais miestelio žmonėmis, kuriuos jungia bendro įsipareigojimo jausmas. Nuo seniūnijos centro nutolusiose kaimiškose vietovėse gyventojai pasyvesni, rečiau matomi miestelio susibūrimuose.
Todėl su seniūnaičiais ji tarėsi, kaip atokesnių vietovių žmones ištraukti iš atskirties. N. Averkienės manymu, tam, kad, pavyzdžiui, seniūnijos paribyje esančių Purvininkų, Laukiškių gyventojai save sietų su Pakuonio krašto bendruomene, būtini ir atitinkami vietos valdžios, seniūnijos sprendimai. Todėl skirstant kelių priežiūrai ir remontui skirtas lėšas, dalis jų nukreipta į Purvininkus – dar šiemet pagrindinė gyvenvietė bus pradėta asfaltuoti. Planuojama kapitaliai suremontuoti ir kelio atkarpą Kebliškiai – Patamulšys. Gal tai žmones paskatins manyti, kad jie vienodai svarbūs ir reikalingi.
Purvininkų bendruomenės seniūnaitės Onos Lebedinskienės įsitikinimu, šios vietovės žmonių socialiniai ryšiai sutrūkinėjo, panaikinus mokyklą, kuri buvo šios vietovės traukos centras. Žmonės liko be susibūrimo vietos, užsidarė savo šeimų rate, tapo ne tokie visuomeniški. Ir į talkas ar renginius juos sunku prisikviesti, nors seniūnaitė nestokoja iniciatyvų ir rodo asmeninį pavyzdį, neužmiršta pasveikinti jubiliatų nors atviruku. Antra vertus, ko gero, laikymasis nuošaliau sietinas ir su geografine padėtimi, Purvininkų gyventojams Išlaužo seniūnijos centras yra artimesnis, iki jo geresnis susisiekimas.
Kita vertus, ir miestelyje kaimynai vieni su kitais nebendrauja, sugrįžta iš darbo ir užsidaro savo kiemuose. Pasak Jurgitos Mučekienės, kaimynystėje gyvenantys turėtų palaikyti ryšius ne tik dėl mandagumo, bet ir dėl gyvenamosios aplinkos saugumo. Pakuonio seniūnijoje susibūrusios dvi saugios kaimynystės grupės, l.e.p. seniūnė tikina, kad miestelis pakankamai saugus, policijos inspektorius Juozas Petrauskas įvairiose situacijose geranoriškai gelbsti seniūnijai.
Pakuonyje kol kas neišsprendžiama problema – per miestelį iš Vangų karjero žvyrą vežantys sunkvežimiai, kurie nepaiso svorį ribojančių kelio ženklų. O Patamulšio seniūnaitijos seniūnaitis Algirdas Dobrovolskis susirūpinęs, kaip išnaikinti šioje vietovėje klestinčius Sosnovskio barščius. Reikia ir lėšų cheminėms priemonėms, ir privačių žemių savininkų geranoriškumo. Taigi bendruomeniškumas nėra vien kaip psichologė būsena, jis reikalingas ir praktiniais sumetimais. O kai bendri interesai bei problemos suartina žmones, nelieka vietos apkalboms ir kitiems skaudinantiems dalykams.