Didžiausia Lietuvos gėda

Rytas Staselis

Kažkada, prieš kelerius metus esu rašęs, kad Mažeikių-Rengės (Latvija) geležinkelio ruožo išardymas lietuvių rankomis 2008 m. esmingai nesiskiria nuo keletą metų iki to įvykio prasidėjusio ir iki šiol nesibaigusio rusiško naftos vamzdžio „Družba“ „remonto“. Gal tik nepakankamai tirštu rašalu.
Rusai tokiu būdu norėjo apsunkinti alternatyvios „Lukoil“ naftai kelius į Mažeikių refineriją, kurią, didžiam Kremliaus nusivylimui, valdė lenkų koncernas „PKN Orlen“, o ne kokia rusiška ar draugiškos Rusijai šalies jurisdikcijos įmonė. Ėmė kranelį ir užsuko. O paskelbė, kad vamzdžio remontas. Niekas nežino, nei koks ten remontas, nei kiek jis tęsis, nei išvis ar vyksta. Tačiau potekstė aiški visiems: sovietmečiu nutiestu naftotiekiu nafta į Mažeikius greičiausiai niekada nebetekės.
Lietuvių veiksmas ant geležinkelio buvo dar mažiau subtilus. Sužinoję, kad Latvijos geležinkelių ponai iš kailio nerdamiesi šoka viliotinį Mažeikių įmonės savininkams, kad tik šie rinktųsi kiek aplinkinį, tačiau kainos požiūriu konkurencingą maršrutą per Latviją perdirbtus produktus vežti ne į Klaipėdos, o Liepojos uostą, Lietuvos geležinkelio vyrai nesiėmė pūsti arabų, kad trumputė kelio atkarpa tarp Mažeikių ir Rengės bus kaip nors ilgai remontuojama. Jie tiesiog tą geležinkelį ėmė ir išardė. Kad latvių viliotiniai atrodytų ne tik juokingi, bet ir beprasmiški.
Trumpalaikiu požiūriu, latviai gavo kūju į nosį, „Orlen“ buvo priverstas taikytis prie monopolinių „Lietuvos geležinkelių“ įnorių bei įkainių, varyti perdirbtą produkciją į „Klaipėdos naftos“ krantinę, ten dar keletas parazituojančių tarpininkų, tokių kaip „Naftos grupė“, įvairių politinių partijų naudai pasiimdavo „otkatą“. Pinigai liejosi upeliu. Buvo daug laimingų žmonių.
Labiau ilgalaikės perspektyvos požiūriu Lietuva patyrė kol kas tik didžiausius reputacinius praradimus, kurie rodė, kad vienas vienintelis, tačiau itin galingas šalies ūkio subjektas („Lietuvos geležinkeliai“) savo monopolinės padėties vardan gali suniokoti dalį visai šaliai svarbios infrastruktūros (jeigu kam tas ruožas atrodo nesvarbus, priminsiu, kad buvo laikų, kada tuo ruožu kursuodavo net keleivinis traukinys iš Rygos į Mažeikius, nors ir labai seniai).
Geležinkelio ruožo išardymas ES šalies kryptimi yra pats gėdingiausias Lietuvos valdžios ir įtakingų ūkio subjektų veiksmas po nepriklausomybės atstatymo. Kad ir kokiu tikslu siektas.
Nes derybose su „Gazprom“ Lietuva savo veiksmus motyvavo ištikimybe šventiems konkurencijos idealams. Dabar kažin ką siekia įrodyti partneriams iš Estijos, Latvijos ir Briuselio, kaip reikėtų tiesti „Rail Baltica“ greitąjį geležinkelį.
Kaip, po šimts kalakutų, gali derėtis su tokiu partneriu, ko iš jo gali tikėtis ar suteikti projekto sprendimo teisę po Mažeikių – Rengės geležinkelio ruožo išardymo. Ir jeigu kam nors kyla įtarių minčių, kad neatitikus Lietuvos intereso „Rail Balticos“ projekte, tie lietuviai galėtų vėl ką nors išardyti, tai jos visiškai teisėtos. Jeigu šis argumentas neįtikina, prisiminkime, ką mes patys galvojame apie rusus, kurie vis linkę ką nors remontuoti, sanitariškai tvirtinti, ieškoti maro užkrato „Linavos“ sunkvežimiuose.
Moralės klausimu tai, deja, nesibaigs. Europos Komisija pareikalavo, kad „Lietuvos geležinkelių“ infrastruktūra būtų atskirta nuo paslaugų ir iškabino beveik 50 mln. Eur vertės Damoklo kardą.
Neturiu nei įgaliojimų, nei noro siundyti į šį kiemą teisėsaugos institucijų. Tačiau šiaip jau kažkokio tyrimo metu surinkta informacija būtų velniškai įdomi. Akivaizdu, kad įgaliojimų išardyti geležinkelio ruožą vien „Lietuvos geležinkeliams“ negalėjo užtekti. Jeigu teisiškai užteko, bendrovės vadovybei reikia siūlyti apsireikšti teisiamųjų suole. O atsakingų ministerijų pareigūnams už tai, kad jie nieko nedarė bei nieko nežinojo – ten pat, už nusikalstamą aplaidumą.
Tačiau spėju, kad ne tik „Lietuvos geležinkelių“ norais buvo išardytas Mažeikių-Rengės geležinkelis. Buvo ir spaudimas, ir suinteresuotųjų verslo grupių, neoficialių lobistų, partijų, taip pat ir šalies vadovų. Be tyrimo sunku pasakyti, ar apie šį veiksmą buvo informuotas tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas. Tačiau veik neabejoju, kad tuometiniam susisiekimo ministrui Algirdui Butkevičiui šis failas buvo pateiktas. Ir ūkio ministrui Vytui Navickui – taip pat.
Ir pabaigai, po teisybei, vien šiuo moralu nederėtų apsiriboti: po sprendimo išardyti Mažeikių-Rengės geležinkelio ruožą praėjo jau beveik 8 metai. Po to buvo kitų vyriausybių, kitų premjerų ir ministrų. Nė vienam iš jų nekilo ranka priimti sprendimą klaidą ir gėdą ištaisyti. Todėl atsakomybė už tai gula toli gražu ne vien ant nepaskandinamų „Lietuvos geležinkelių“ nugarų.