Rusijai reikia skaistyklos. Ir mes galime ją padaryti.

Rytas Staselis

Kvailas užsiėmimas kuria nors proga dėlioti kurių nors istorinių įvykių epizodus, ieškoti sąsajų su vėlesniais ar senesniais. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo mūsų tragiškos naujausios istorijos šviesos, tik dabar prisirengiau brūkštelėti ta tema. Gal ne visai ta pačia tema, kiek apie tuometinį ir dabartinį istorinį, politinį kontekstą.
Iškart noriu pasakyti, kad istorijos tariamąja nuosaka nei tikiu, nei ne. Tiesiog pažvelgęs į šiuolaikinę mūsų kaimynę Rusiją, aiškią Sovietų Sąjungos įpėdinę, mėginu įsivaizduoti, kas būtų įvykę prieš 25 metus, 1991 m. sausį, jeigu užgniaužti lietuviškos dainuojančios revoliucijos būtų atvykę ne dabar jau mūsų tūkstančius kartų prakeikti Pskovo desantininkai, KGB specialioji grupė „Alfa“… O dabartiniai Rusijos turimi ekspediciniai eskadronai su jų moralės, garbės ir savotiško požiūrio į žmogiškumą vertybėmis.
Pavyzdžiui, dabartinio Čečėnijos lyderio Ramano Kadyrovo gvardija, 2008 metais taršiusi Pietų Osetijoje okupuotus gruzinų kaimus, vėliau Ukrainoje plėšusi verslininkus ir kitus piliečius Lugansko ir Donetsko srityse, visokie visuomenės atmatos – giviai, motorolos, betmenai ir kiti personažai intelekto nesužalotais veidais, kuriems žudant kažką net artikuliuotos idėjos nereikia.
Pas mūsų lyderius, esą derybų, būtų atvykę kokie paslaptingi veikėjai, turintys ryšių su KGB ir mielai pagirdytų polonio ir cinamono arbatos mišiniu. Aviacija išdeginto kilimo principu būtų bombardavusi civilinius objektus, civilius, leisdama vietos raudonosioms lakštingaloms čiulbėti apie tai, kad „savi šaudė į savus“.
Peršasi bjauri išvada: nykstanti XX amžiaus Sovietų Sąjunga buvo daug kilnesnis priešininkas už šiuolaikinę, XXI amžiaus Rusiją. Ir, tiesą sakant, nesu visiškai tikras, ar po Sausio 13 -osios šiuolaikiniame kontekste po žudynių nakties mes būtume atidarę duris į laisvę. Greičiau gal į kolektyvinę duobę keliuose Rainių miškeliuose, su sugriautais miestais, kaimais, išplėštais namų ūkiais, išmontuotom ir okupantų išvežtom gamyklom.
Ir iš šių analogijų imu (deja, tik po ketvirčio amžiaus) suprasti, koks teisus buvo prof. Vytautas Landsbergis, nuo pat mūsų valstybingumo atstatymo reikalavęs moralinio ir piniginio žalos atlyginimo iš Rusijos, kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos.
Tada atrodė – štai, 300 tūkst. žmonių Maskvos centre palaiko Lietuvą ir protestuoja prieš kariuomenės veiksmus Vilniuje. Kaip jiems, mūsų draugams, galėtume pateikti sąskaitą už tai, ko jie nedarė ir patys nori atsikratyti savo praeities.
Kur tie 300 tūkst. žmonių dabar? Dabar jie sako, kad pagaliau atsikėlė nuo kelių, internete platina savo asmenukes su užrašu „Kadyrovas (dabartinis Čečėnijos lyderis, kurio užsakymu prieš metus, ko gero, buvo nužudytas opozicijos lyderis Borisas Nemcovas) – Rusijos patriotas“. Kur tie Rusijos demokratai iš anos Maskvos aikštės, kurie vėliau Rusijos tankų vikšrams genėjant Čečėnijos kaimus su pasididžiavimu klykė, kad Čečėnijoje (kur buvo nužudyta mažiausiai 200 tūkst. žmonių) „pagaliau gimė rusų armija ir pati Rusija“.
Tai yra mūsų visų naivumo, skystablauzdiškumo ir merkantilumo pasekmė (esą, netrukdykime mūsų verslininkams). Rusija tapo daug blogesnė nei buvo XX amžiaus pabaigos Sovietų Sąjunga.
Net iki dabar Lietuvos okupacijos XX amžiaus viduryje faktas – kaip ne faktas. Lietuva – tai posovietinė šalis, tai buvusi SSRS respublika, tai separatistinė teritorija 1990 – 1991 m. De facto niekas tų pačių Vakarų europiečių sąmonėje nesieja mūsų valstybingumo tęstinumu iš tarpukario. O mes patys negalime tikrai žinoti, ar dabar jau esame kur nors geopolitinių doktrinų popieriuose inkorporuoti į gyvybiškai svarbių Rusijai interesų zoną, ar esame ir „Russkij Mir“ dalis?
Regis, atėjo pats laikas Lietuvos valstybei patikėti prof. Landsbergiu, telkti intelektines ir teisines pajėgas ir teikti aukščiausios juridinės kokybės ieškinius tarptautiniams teismams. Mums nereikės Rusijos atsiprašymo, tokio, kokį ponas Putinas išlemeno Lenkijoje ar Čekijoje. Tepaspringsta. Tačiau mums velniškai reikia tarptautinio teismo, kuriame galėtume vienąsyk ir visiems laikams įrodyti ir sulaukti niekam abejonių keliančio verdikto: ką jie su mumis padarė 1939 – 1940 m. ir tęsė tai iki pat 1990 -ųjų.
Jeigu pavyktų, Lietuvos valstybė galėtų pareikalauti 1 smetoniško lito kompensacijos. Kaip simbolio. Tačiau nuo SSRS okupacijos nukentėję piliečiai galėtų verste užversti ieškiniais Rusijos arba tarptautinius teismus ir gauti deramą atlygį. Lietuvos muziejai galėtų pareikalauti sugrąžinti išvežtas į Rusiją meno vertybes, kariuomenė – už paimtus ginklus.
Tą galime padaryti jau dabar. Nepriklausomai nuo kitų SSRS okupuotų tautų ir šalių valios beigi norų. Net verslo saitai Rusijos valia yra minimalūs.
Tačiau išsigrynintų mūsų mąstymo erdvė. Išsigrynintų sąmonė. Viskas aišku būtų tarptautinėje erdvėje: Lietuva būtų ne laimingai iš byrančios imperijos ištrūkusi jos dalis, o iš okupacijos išsivadavusi  šalis.
Šiame civilizuotame pasaulyje viską reikia išgryninti. Neperėjusi tokios skaistyklos, Rusija niekada netaps šio pasaulio dalimi. Ji dar dešimtmečius gyvens kėlimosi nuo kelių algoritmu: atsikels, sukaups naftos dolerių, pažvangins ginklais, suniokos porą kaimyninių šalių ir vėl pargrius, po to kelsis, vėl darys tą patį.
Palikime vokiečiams jiems gyvybiškai svarbią iliuziją, esą „vokiečių inžinieriai gali išmokyti rusus civilizacijos“. Jie tą kartoja jau daugiau nei šimtą metų. Ir vis nesėkmingai. Mūsų tai neturėtų veikti.