Savanoris Jurgis Nauckūnas iš Užuguosčio

Žvelgdami į dar išlikusias tarpukario Lietuvos kareivėlių nuotraukas, nejučia pajunti tų paprastų, jaunų kaimo bernelių pasiryžimą tvirtai budėti tik atkurtos, ginklu apgintos, tokių pat, kaip ir jie, kaimo bernelių – savanorių krauju aplaistytos Lietuvos valstybės. Tarsi girdi to meto Lietuvos kareivių darnų rikiuotės žingsnį, skambų žygio dainos aidą:
Mes Lietuvos kareivėliai
Niekad nedejuojam.
Šautuvėliais apginkluoti
Rikiuotėj žygiuojam.
Galbūt tokią, gal panašią dainelę ne kartą žygyje teko dainuoti Lietuvos kariui Jurgiui Nauckūnui. Jam išduotame Atsargos liudijime Nr. 7042 nurodoma, kad Nauckūnas Jurgis, Kazio, gimęs 1905 m. balandžio 24 d. Trakų apskrityje, Aukštadvario valsčiuje, Užuguosčio kaime, lietuvis, R.katalikas, raštingas, nors jokių mokslų nėra baigęs (tuo laiku tai neretas atvejis, kai mokyklos nelankę vaikai mokėdavo ir skaityti, ir rašyti), žemdirbys, 1926 m. kovo mėn. 17 d. Trakų apskrities ėmimo komisijos buvo paimtas į aktyvią karo tarnybą.
Tarnyba prasidėjo 1926 m. gegužės mėn. 1 d. Kaune, L.D.K. Kęstučio 5 -ame pėstininkų pulke. Netrukus, 1926 m. lapkričio 26 d. pulko vado įsakymu buvo pakeltas į grandinius (suteiktas grandinio laipsnis), o baigiant tarnybą 1927 m. sausio 27 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Tame dokumente pažymima, jog, eidamas aktyvią karo tarnybą, Jurgis Nauckūnas baigė visą mokomosios kuopos kursą.
1927 m. balandžio 13 d. iš 5 -ojo L.D.K. Kęstučio pėstininkų pulko paleistas į atsargą. Taigi tarnavo vienuolika mėnesių vietoj nustatytų 1,5 metų  tarnybos taikos metu. Tuo laiku Krašto Apsaugos Ministerio įsakymu buvo galimas karinės tarnybos sutrumpinimas. Paleistas iš karinės tarnybos grįžta į gimtąjį Užuguosčio kaimą, kuris pagal tuometinį administracinį paskirstymą priklausė Trakų apskričiai, Aukštadvario valsčiui. Atsargos liudijime taip pat nurodoma, kuriam laikotarpiui yra laikomas kariuomenės rezervuose: pirmos rūšies atsargoje nuo 1927 m. balandžio 13 d. ligi 1940 m. gruodžio 31 d., antros rūšies atsargoje – nuo 1941 m. sausio 1 d. ligi 1950 m. gruodžio 31 d.
 Iš karinės tarnybos į gimtąjį kaimą sugrįžę kariai visada atsidurdavo dėmesio centre ne tik savo, bet ir aplinkiniuose kaimuose.  Tai jau būdavo pilnavertis jaunikis. Todėl ne tik Užuguosčio, bet ir gretimų kaimų panelių, būsimų nuotakų žvilgsniai vis nukrypdavo į Jurgį. Vestuvių ilgai laukti neteko, juo labiau, jog tėvų ūkyje buvo reikalingos jaunos gaspadinės rankos, mat Jurgio mama vis dažniau  skųsdavosi savo sveikata. Ir 1928 m. vasario 15 d. Užuguosčio Rymo katalikų bažnyčioje įregistruojama Jurgio Nauckūno santuoka su Jarusevičiūte Ona, gimusia 1909 m. Trakų apskrityje, Aukštadvario valsčiuje, Briediškių (dabar Giriotiškių) kaime. Susikūrusi jauna – jam 23 -eji, jai – 19 metų – šeima, apsigyvena Jurgio tėvų namuose 10 – ties ha ūkyje.
Kaip pasakoja jo sūnus Kondrotas, dirbamos žemės buvo apie 6 ha, apie du ha geros kokybės pievų ir tiek pat miško, kuriame dominavo beržai. Tas miškas dar ir dabar yra išlikęs ir vadinamas Nauckūno beržynu. Tėvai laikė vieną, bet „gerą“ arklį, 2-3 karves, keletą avių ir kiaulių. Turėjo visus reikalingiausius žemės ūkiui padargus, net ir bulvėms kaupti plūgelį, kurio tada dar daug kas neturėjo, tad aplinkiniai kaimynai vis ateidavo pas tėvą jo pasiskolinti, – prisimena Kondrotas. Kiek iš tėvų pasakojimų Kondrotas mena, visa šeima gyveno labai draugiškai, sutartinai, nebuvo jokių kivirčų ar barnių. Marti (Kondroto mama) į šeimą buvo priimta kaip tikra dukra, tarp anytos ir marčios nebuvo įtampos bei priešiškumo, kaip sakoma, anyta geranoriškai „perdavė samtį“ marčiai, tai reiškė, jog ji tampa pagrindine šių namų šeimininke. Toks darnus anytos ir marčios sutarimas tuo metu nebuvo dažnas reiškinys.
Jauna, darni Nauckūnų šeima netrukus pradėjo gausėti. 1930 m. gimė sūnus Adomas, 1934 m. – sūnus Kondrotas ir 1936 m. – sūnus Albinas. Vyriausias sūnus Adomas ir jaunylis Albinas baigė žemės ūkio mokyklas, o Kondrotas, linkęs prie meistrystės, pasirinko amatininkystę ir baigė Kauno amatų mokyklą Nr. 1, įsigydamas laivininkystės remontininko specialybę.
Jurgis savo išpuoselėtame ūkelyje dirbo iki pat kolektyvizacijos. Žinoma, pokariu ūkininkauti darėsi vis sunkiau dėl kasmet vis didėjančių pyliavų ir mokesčių valstybei. Na, o 1950 m. buvo suvaryti į kolūkius, taigi savarankiškas ūkininkavimas baigėsi. Skaudama širdimi teko susitaikyti su mintimi, kad ta žemė, kurią su meile prižiūrėjo, prakaitu laistė, kad tas, čia pat prie namų žaliuojantis baltakamienis beržynas, kur kiekvienas medis buvo ranka paliestas – jau ne tavo. Ir arklį į bendrą tvartą teko nuvesti, ir su daugeliu žemės ūkio padargų teko atsisveikinti. Oi, kaip nelengva buvo su tokiomis gyvenimo permainomis apsiprasti. Tą skaudų išgyvenimą dėl buvusio gyvenimo netekties lengvino galbūt tai, jog ne jam vienam toks likimas atiteko.
Po karinės tarnybos ryšiai su Lietuvos kariuomene nenutrūko. Kaip atsargos rezervistas, Jurgis buvo šaukiamas į pakartotines mėnesio trukmės karines pratybas. Pirmas toks šaukimas vyko 1933 m., antras – 1937 m. ir trečias – 1939 m. Įsimintiniausios karinės pratybos vyko 1939 metais spalį, jos sutapo su istoriniu Lietuvos kariumenės žygiu į Vilnių. Šiam žygiui atlikti, perimti Vilnių ir Vilniaus kraštą iš įvairių kariuomenės dalinių buvo sudaryta taip vadinama Vilniaus rinktinė. Ji žygiavo keturiomis kryptimis. Jurgis žygiavo iš Kauno Kaišiadorių – Vievio kryptimi. Suprantama, tai nebuvo paradinis žygis, o pilnas įtampos, reikalaujantis laikytis visų saugos priemonių, būti pasiruošusiam kiekvienam galimam netikėtumui, provokacijai. Sūnus Kondrotas neprisimena, kad tėvas ką nors būtų pasakojęs apie žygio metu  įvykusius kokius nors incidentus. Apskritai, sako jis, tėvas vengė ką nors pasakoti apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje, apie žygį į Vilnių  ne tik prie svetimų žmonių, bet ir šeimoje. Atsimena, jog tėvas tikrai turėjo iš to žygio į Vilnių nuotrauką, bet jos neranda ir neaišku, ar ji kur nors yra. Suprantamas buvo tas tėvo nekalbumas šia tema. Geriau, kad ir vaikai mažiau žinotų, o tai dar pradės kur reikia ir kur nereikia girtis, koks buvo jų tėvelis šaunus Lietuvos kareivėlis. Buvo toks laikas, kada ir vokiečių okupacijos metais, ir sovietiniu laikotarpiu, švelniai tariant, nebuvo „madinga“ apie tai šnekėti. Tarp kitko, ir aš Kondroto tėvą gerai pažinojau. Tai buvo labai bendraujantis, linksmas žmogus, mėgdavo pasipasakoti net ir apie nelengvus pokario metus ir vis su tokia lyg užslėpta, mįslinga šypsenėle, maždaug taip – kas buvo – buvo, išgyvenom. Tačiau apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje niekada neužsimindavo.
Įdomūs ir jo anūkės Rūtos vaikystės draugo atsiminimai apie Jurgį Nauckūną. Užklaustas, kokį jis prisimena Rūtelės senelį, jis taip ir sako – tai buvo senelio etalonas – aš tik tokį tikrą senelį ir įsivaizdavau. „Kiek jis mums pripasakodavo pasakų, kaip įdomiai supažindindavo su karvute, arkliu ir kitais gyvulėliais, paukščiais, su aplinka. Klausydavom ausis ištempę. O koks smagumas būdavo, kai susėdę į vežimą dardėdavome vieškeliu ar lauko keliukais, ir „pavairuoti“ leisdavo, visiems iš eilės“, – teigia vyras.
Po kolektyvizacijos abu su žmona dirbo kolūkyje Pirmiausia keletą metų laukininkystėje, vėliau fermose prie veršelių priežiūros. Dirbo sąžiningai, kaip tikras žemę mylintis žemdirbys. Žmonės sakydavo, jog Jurgis dirba kaip sau, o ne kaip kolūkiui. Kitaip dirbti jis tiesiog nemokėjo.
Mirė Jurgis Nauckūnas 1989 metais, sulaukęs 84 metų amžiaus. Palaidotas Užuguosčio kapinėse.
Antanas Krūvelis