Šimtas metų – kaip viena diena!

Jubiliatė T. Tareilienė su pasiaukojamai ja besirūpinančiu sūnumi Arvydu.

Dar neišblėsus Kalėdų ir Naujųjų metų šventinėms nuotaikoms, Trijų Karalių dieną į Prienų globos namus atkeliavo dar viena šventė – viena iš gyventojų  Tayda Tareilienė pažymėjo 100 metų sukaktį! Įvykis neeilinis ne tik sukaktuvininkei – toks jubiliejus čia švęstas tik prieš 12 metų!

Šimtametės pasveikinti susirinko gausus būrys Globos namų darbuotojų, gyventojų, svečių.  Lydima muzikos garsų  į iškilmėms papuoštą svetainę garbioji senolė įžengė įsikibusi į sūnaus Arvydo parankę.  Atsisėdusi į krėslą netrukus buvo apsupta  besišypsančių sveikintojų. Pirmoji gėlių puokštę įteikė, sveikatos, stiprybės, dvasinės šilumos linkėjo Globos namų laikinoji direktorė Irena Laukaitytė. Prisidėdamas prie linkėjimų Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas pasidžiaugė, kad ponia Tayda yra ir pirmoji šių metų šimtametė rajone. Nuoširdžius sveikinimo žodžius tarė ir Prienų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Eugenija Sadauskienė, Globos namų direktorės pavaduotojas Vytas Bujanauskas. Jo gėlių puokštė buvo skirta ne tik jubiliatei, bet ir jos sūnui, savo motiną apsupusiam begaline meile ir globa. Gražiausi linkėjimai, lydimi poezijos posmų, dainų, liejosi ir iš Globos namų darbuotojų, gyventojų lūpų, ansamblio „Kvietkelis“ dainininkų. Visi  linkėjo sveikatos, stiprybės, Dievo palaimos ir dar ilgai džiuginti savo buvimu. Paraginta ir pati senolė vieną kitą posmelį sudainavo, o padeklamavusi „Šimto metų aš sulauksiu, šimtą metų išgyvensiu./ Sena sena bus suknelė ir kepurė bus sena./O man šimtas metų – kaip viena graži diena“, sulaukė audringų plojimų!..

Šimto metų sulaukusią T. Tareilienę sveikina Prienų rajono savivaldybės meras A. Vaicekauskas, Socialinės paramos skyriaus vedėja E. Sadauskienė, Prienų globos namų l.e.p. direktorė I. Laukaitytė.

Jubiliatę sveikina ansanblio Kvietkelis daimimkės.

-Ačiū, visiems labai  labai ačiū, – susijaudinusi dėkojo šventės „kaltininkė“.
Ištirpus sveikintojų eilutei, susirinkusiųjų žvilgsniai nukrypo į ekraną, kuriame buvo rodomos jubiliatės nuotraukos. Jas lydėjo sūnaus  Arvydo komentarai…
-Mama gimė 1916 m. sausio 1 d. Estijos mieste Narvoje. Štai čia ji  Smetonos laikais gailestingoji sesuo. Labai mėgo šį darbą. Po karo dėl didesnio atlyginimo tapo  buhaltere…  Čia vestuvių dieną…Tuokėsi 1936 metais. Tėvas  buvo 10 metų  vyresnis… O čia rašo eilėraščius. Sukuria, užrašo ir išmeta. Laikė savo galvoje. Galvojo neužmirš, bet daug  jau užmiršo… Čia prie pianino. Labai mėgo dainuoti, groti. Dar padainuoja… Mėgo ir grybauti, ir grybus valgyti. Grybautų ir dabar, jei pajėgtų. …Čia su proproanūke. O čia jau Prienuose…“, – pasakojo Arvydas.
Sudainavus  „Laimingų metų…“, už šimtametę pakeltos šampano taurės. Taurę pakėlė ir pati Tayda. Susėdus prie gausaus vaišių stalo šventinis klegesys, dainos, poezijos posmai skambėjo iki sutemų.
Prieš trejus su puse metų Prienų globos namuose apsigyvenusi Tareilienė iš daugelio gyventojų išsiskyrė inteligencija, meile muzikai, dainai, poezijai ir labiausiai – ja besirūpinančiu sūnumi Arvydu. Latvijos pilietybę turintis, į aštuntą dešimtį įkopęs vyras apsigyveno Prienuose, kad kasdien galėtų lankyti savo motiną, su ja bendrautų, priverstų vaikščioti, daryti pratimus ir taip praskaidrintų jos gyvenimą… Sveiką gyvenseną propaguojantis, ne kartą į kalnus kopęs, ne vieną maratoną įveikęs, Indijoje dvasios stiprybės sėmęsis Arvydas įsitikinęs, kad sveikatos pagrindas – aktyvus fizinis gyvenimas. Daugiau judėti, sportuoti ragina ir kitus senolius, nes, anot jo, judėjimas gali pakeisti daug vaistų, bet nėra tokių vaistų, kurie pakeistų judėjimą…
Su Tayda daugiausia bendraujanti socialinė darbuotoja ir šios šventės metu sakė, kad senolės gyvenimas buvo nelengvas, bet įdomus. Gyveno Estijoje, Latvijoje… Anot jos, tai labai inteligentiška, išprususi, įdomi pašnekovė. Ištekėjusi susilaukė trijų sūnų.   Karo audros šeimą išblaškė, vaikus užaugino viena. Šiandien gyvas tik vyriausiasis – Arvydas.  Yra sulaukusi anūkės, keturių proanūkų, dviejų proproanūkų.  Prieš pusantrų metų per vakaronę  „Vieno gyvenimo istorija“, padedama sūnaus,  prisiminė prabėgusius metus, skaitė savo poeziją. Pastaruoju metu senolė jautėsi ne tokia stipri, susilpnėjo ir atmintis, bet Arvydas vis sakydavo: „Turi sulaukti 100 metų. Paskui – kaip Dievas duos…“
Onutė Valkauskienė