Brangina laiką, praleistą su žmonėmis

Sakoma, kad prieš  pat šv. Kalėdas gimę žmonės yra tikėjimo, meilės ir vilties skleidėjai… Juk Kristaus gimimo šventė – tai pats reikšmingiausias gimtadienis visoje žmonijos istorijoje.  Šiuo laikotarpiu garbingą ir gražų 80 metų jubiliejų minėjo ir Stakliškių seniūnijos senjorės.  Savo krašto gerbiamas moteris Mariją Židanavičienę ir Danutę Švedienę jubiliejinių gimtadienių proga Stakliškių seniūnijos kolektyvo vardu sveikino seniūnas Gintautas Kaminskas, seniūnijos darbuotojos Birutė Stepankevičienė, Romualda Radžiukynienė,  Alma Jurkonienė.

Pas Mariją Židanavičienę iš Gripiškių…

Marija Židanavičienė iš Gripiškių, gimusi 1935 metais gruodžio 24 dieną, džiaugiasi dukros, sūnaus šeimomis, anūkais, laukia jų atvažiuojančių, laiminga dėl gražios ilgametės bendrystės su kaimynais.  Moteris žiūri įvairias televizijos laidas, skaito žurnalus, mezga, ir – be akinių. Ji ypač brangina žmones, su kuriais teko dirbti Vyšniūnų kolūkyje. Marija  dirbo ekonomiste. Labai vertinanti bendravimą M. Židanavičienė palaiko ryšius net ir su savo vaikystės draugais.
Gražiame gamtos kampelyje, ant Verknės kranto, gyvenanti Marija svetingai pasitiko svečius iš seniūnijos ir nuoširdžiai jiems dėkojo, primindama, kad gyvenant taip skubančiame pasaulyje, ypatingai svarbi dovana yra laikas, skirtas bendravimui su artimaisiais, draugais ir gerais žmonėmis.

… ir Danutę Švedienę Stakliškėse.

Danutė Švedienė, 80 -ąjį jubiliejų pasitikusi gruodžio 22 dieną, džiaugėsi ją pagerbusiais seniūnijos darbuotojais. Ji visada buvo aktyvi  visuomeniniame ir bendruomenės gyvenime. Tik, pasak jos, šiais metais koja „sustreikavo“ ir neleido kartu su bendruomene išvykti  į organizuotą ekskursiją.
„Nueinu į koncertus, į renginius, kurie vyksta Stakliškėse, dar ir gimnazijoje savo eilėraštuką kartais paskaitau,“ – kukliai prisipažįsta, kad daug eilių yra sugulusių į stalčių.
Po vyro netekties, kai sūnūs Virginijus ir Kastytis išvyko į mokslus,  ji pradėjo rašyti liūdnas eiles… O vėliau prirašė jų kelis sąsiuvinius, ir įvairių. Gimusi Molėtuose, aukštaitė iš prigimties nutarė, jog reikia rašyti ir proza. Taip surašė mintis, atsiminimus apie Aukštaitiją,  savo tėviškę, mamą… „Paskui pagalvojau, kad reikia rašyti atsiminimus  ir apie Dzūkiją – juk šitiek metų jau Stakliškėse gyvenu“, – sakė Danutė.
„Mama ir apie mus daug eilių sukūrusi,“ –  šypsosi sūnus Virginijus ir priduria, kad apie vaikus, anūkus eiliuotai mama skaito po Kūčių vakarienės, kurią visi drauge valgo.
D.Švedienė džiaugiasi, kad sūnūs ne užsienyje, o Stakliškėse įsikūrę gyvena, todėl labai gerai, kad vietoj visi. Ji visuomet laukia ir džiaugiasi dviem anūkėmis ir dviem anūkais. O pasakoja jiems kartais ir apie karą… Šie sako, kad vis prašo močiutės daugiau papasakoti.
„Kelis kartus mindžiojo Lietuvą… Gaila, nebėr daug žmonių… tuštėja kaimai, namai… mažėja Lietuvėlė. Kad tik netaptų atėjūnų kraštu“, – išsako susirūpinimą Danutė. Jos rūpestis „kad tik protas tarnautų“, –  o optimizmo, gyvenimo džiaugsmo jubiliatei netrūksta.
Trumpai ji prisiminė savo gyvenimo kelią, atvedusį iki Stakliškių. Keturiasdešimt ketverius darbo medicinoje metus skaičiuojanti Danutė, baigusi Utenos medicinos mokyklą, gavo paskyrimą į Jiezno rajoną. Dirbo med. sesele Butrimonyse, vėliau, kai įsteigė felčerinį punktą Vyšniūnuose, ten dirbo dešimt metų. Kai pradėjo dirbti Stakliškių dar tuometinėje  ligoninėje felčere, jai buvo 33 metai. Dirbo ir naujoje ambulatorijoje, kai vyr. gydytoja dirbo Jūratė Studinskienė.
„Dirbau ir dieną, ir naktį, neskaičiavau savo laiko, jei reikėjo skubėti į pagalbą“, – pasakoja visą gyvenimą mylėjusi žmones moteris.  Ir pati ji –  mylima, gerbiama žmonių. Nors, kaip pati sako, „žodžio nelaikau – pasakau, kaip atrodo“, tačiau, matyt, mokėjo ir moka pasakyti taip, kad už tą žodį ir gerbtų.
„Visi skiepyti mano, visi išauginti vaikai“…, – patikina. Užklausta apie sveikatą, ji pasakoja: „Daug skaitau, rašau, mezgu. Be darbo negaliu būti. Lekiu ir lekiu. Laikau dar karvutę. Tai ypač vasarą smagu, sveika – kasdien su dviračiu nuvažiuoju šešis kilometrus, kai reikia į ganyklą.“ Jubiliatė labai myli ir gėles, kurių daugybė kambaryje, o vasarą  išpuoselėti gėlynai puošia aplinką. Knygų kartais parsineša iš miestelio bibliotekos, tačiau didelė biblioteka ir D. Švedienės namuose. Ir dar daug apie ką būtų galima kalbėtis su visų gerbiama jubiliate, tačiau susitikimą atidedame pavasariui, kai diena taps ilgesnė ir saulė šiltesnė.
Tegu pildosi visoms Stakliškių jubiliatėms išsakyti palinkėjimai, tegu dienos vaikų, anūkų ir artimųjų apsuptyje būna šviesios, kupinos džiaugsmo ir meilės.
Palma Pugačiauskaitė