Didžiausia vertybė – gerumas

Šauni Audingos ir Valdo Ginkų šeimyna, kuriai labai gera būti kartu.

Jiezno krašto metraštyje daug reikšmingų datų, susijusių su svarbiais istoriniais įvykiais, čia gyvenusiais arba iš šio krašto kilusiais žymiais žmonėmis, garsinusiais Jiezno vardą. Bet šįkart – ne apie tai. Šįkart – apie tuos, kurie šiandien siunčia pasauliui žinią apie Jiezną ir jame gyvenančius bei dirbančius žmones.
Kažin, ar šiandien Jieznas būtų taip plačiai žinomas, jeigu prieš dvidešimt ketverius metus senose stalių dirbtuvėse nebūtų įsikūrusi uždaroji akcinė bendrovė „Doleta“. Šiandien ši įmonė yra Lietuvos medinių langų gamintojų rinkos lyderė, produkciją gaminanti moderniausioje medinių langų gamykloje visoje Rytų Europoje. Daugiau nei 70 proc. savo produkcijos bendrovė eksportuoja į Ukrainą, Izraelį, Graikiją, JAV, Didžiąją Britaniją, Airiją, Skandinavijos šalis, Šveicariją, kitas Vakarų Europos valstybes bei Japoniją. Kartu ir skleidžia žinią apie Lietuvą ir Jiezną, nes dauguma užsienio užsakovų domisi ir vieta, kur gimsta jų užsakymai.
Beje, netrukus „Doletoje“ gaminamų langų, durų, fasadų, žiemos sodų eksporto geografijoje atsiras ir naujų maršrutų. Mat, kaip ir visam eksportuojančiam Lietuvos verslui, taip ir jiezniškiams, 2014 -ieji ir 2015 – ieji buvo naujų išbandymų ir galimybių metai. Dėl geopolitinės situacijos, įvestų sankcijų bei embargo kai kurios NVS rinkos „susitraukė“, reikėjo ieškoti naujų.

„Doletoje“ lankosi daug svečių. Ypač dažni joje – Birštono gimnazijos ir Prienų rajono mokyklų moksleiviai. Šiemet daugiausia į rajono biudžetą mokesčių sumokančioje įmonėje apsilankė ir rajono politikai. Apie darbus jiems pasakoja generalinis direktorius Mindaugas Skardžius.

Ir nors besibaigiantys metai, kaip sakė „Doletos“ įkūrėjas Vytautas Silevičius, buvo ir sudėtingesni, bet jų įmonės imlumas naujovėms, efektyviausių technologinių sprendimų pasiūla  padeda išlaikyti lyderystę. Pasak Vytauto Silevičiaus, jų bendrovės vadybininkams rūpi viena problema – išspręsti kliento problemą. O tai gali garantuoti tik aukšta darbų kokybė, kurią lemia darnus ir atsakingas visų bendrovės žmonių darbas. Daugelis „Doletos“ darbuotojų – įmonės senbuviai.
„Doletos“ generalinis direktorius Mindaugas Skardžius džiaugiasi, kad įmonėje dirba per keturiolika šeimų, tai: Nijolė ir Donatas Arbačiauskai, Asta ir Egidijus Bukai, Antanas Vaicekauskas su žmona Rima, Veronika ir Dalnielius Pugačiauskai, Sigutė, Jonas ir Tomas Stelmokai, Kęstutis Zujus su žmona Laima, Alvydas Ališauskas su dukra Edita, Petras Bajoras su sūnumi Airidu, Odeta Karčiauskienė su dukra Reda, broliai Jonas ir Povilas Randžiai, Ona Ūzienė su dukra Raimonda bei Vytautas Stankevičius su sūnumi Renatu, taip pat ne tik gerai dirbantys, bet ir gražią šeimą auginantys Audinga ir Valdas Ginkai.
Kai praėjusios savaitės antradienio vakarą užsukau į Ginkų namus Jiezno kolonijų kaime, jų darnią šeimyną radau draugėje, besidalinančius Kalėdų eglutės šventės, vykusios darželyje ir mokykloje, įspūdžiais. Gyviausi jie buvo penkiamečio Dominyko ir dešimtmetės Ugnės kalbose, o vyresnėliai septintokai Modestas ir Martynas bei aštuntokas Almantas buvo vyriškai santūresni. Kartu su jaunėliais gražia švente ir vaikų aktyvumu joje turėjo progos pasidžiaugti ir tėvai, nes „Doletoje“ dabar Kalėdų atostogų metas. Jiems, auginantiems darželinuką ir mokyklinukus, tai ypač patogu – gali skirti daugiau dėmesio vaikams, pabūti kartu.
Apskritai, Valdo Ginkaus nuomone, labai gerai, kad Jiezne yra „Doleta“. Tai – didžiausia įmonė Jiezno krašte, suteikianti galimybę vietos žmonėms dirbti ir užsidirbti. Valdas patenkintas ir kolektyvu, ir galimybe realizuoti save.
– Svarbu norėti dirbti, domėtis tuo, ką darai, ir jausti atsakomybę. Aš kartais nesuprantu jaunų žmonių, kurie, gebėdami atlikti vos dvi ar tris operacijas, nori uždirbti tiek, kiek aš, galėdamas jų atlikti arti šimto, – sako Valdas Ginkus.
Jis „Doletoje“ jau dešimt metų. Dirbdamas staliumi atlieka ir pačius sudėtingiausius darbus, tuos, kur reikia itin didelio kruopštumo ir kur rankinių frezavimo staklių negali pakeisti ir itin moderni įranga.
Prieš penkerius metus į „Doletą“ atėjo ir Audinga. Ir džiaugiasi čia taip pat pritapusi. O ir patogu. Netoli nuo namų, abu kartu. Tad net ir darbe, jeigu koks rūpestis ar kas nors su vaikais, gali čia pat pasitarti.
Abu Ginkai – Jiezno krašto žmonės, gimė ir augo netoli Nemuno. Audinga – Nibriuose, Valdas – Benčiakiemio kaime. Kiek paragavęs miestiečio duonos, Valdas grįžo pas tėvus, besikuriančius Jiezno kolonijų kaime, kai iš Benčiakiemio juos „nukėlė“. Čia dabar kuria gyvenimą kartu su Audinga ir vaikais.
– Gal mums ir reikia labiau skaičiuoti, bet mes nesiskundžiam. Turim darbus „Doletoje“, ūkininkaujam, – Valdo nuomonei, kad apie užsienį jie negalvoja, pritaria ir Audinga.
Juo labiau, kad daugėja ir pagalbininkų. Vasarą berniukai pirmieji talkininkai prie šienų. Patys gyvenimo išminties mokęsi padėdami tėvams ūkio darbuose, Ginkai stengiasi to mokyti ir savo atžalas. Nors, žinoma, nevaržo jų pasirinkimo laisvės renkantis mėgiamus užsiėmimus. Štai Almantas buvo sumanęs mokytis groti, lankė ir muzikos mokyklą, bet šiandien prie antrame aukšte stovinčio pianino retai prisėda. Po Naujųjų metų žada pradėti lankyti irklavimo treniruotes Prienuose.
Modestas su Martynu pasirinkę dziudo užsiėmimus, po pamokų važiuoja į treniruotes Alytuje, Ugnė dar svarsto, ką rinktis. Viskas dar prieš akis ir mažajam Dominykui, kol kas dar išsireikalaujančiam sau daugiau tėvų dėmesio.
Beje, šiemet Audingai ir Valdui teko priimti labai atsakingą sprendimą. Auginę savo keturis vaikus, mirus mamai, jie tapo Martyno globėjais ir priėmė jį į savo šeimą. Tėvų sprendimui pritarė ir vaikai. Juo labiau, kad Martynas su Modestu yra bendraamžiai, mokosi toje pačioje klasėje ir dažnai buvodavo Ginkų namuose, ypač kai mama sirgo.
Audinga ir Valdas nemano, kad būtų galėję kitaip pasielgti. Pasak jų, tiesiog taip reikėjo – visiems užteks vietos ir šilumos.
Taigi šiemet Kūčių dieną, kai mama gamino valgius, eglutę su tėčiu puošė jau penkios poros vaikų rankų. Puošė vieni kitiems paduodami žaisliukus, girliandas ir dalindamiesi jų namuose gyvenančiu gerumu, tegul plika akim ir nematomu, bet nuolat juntamu.
Ramutė Šimukauskaitė