Arvydas Tareila: „Nepasiduoti, nepasiduoti, nepasiduoti…“

Kasdien Prienų gatvėse sutiksi malonų, šilto žvilgsnio, geranoriško veido inteligentišką vyriškį. Jis skuba į Prienų globos namus: pasišventęs savo mamos visapusiškai gerovei, kasdien nori kartu pavaikščioti, išjudinti, jau galima sakyti, be trijų savaičių šimtametę. Du – tris kartus per savaitę surenka draugėn ir kitus Globos namų gyventojus, kad judėtų, ieškotų sveikatos savyje.
 Arvydas Tareila – lietuvis iš prigimties, gimęs Kaune. Septyniolikos metų išvyko į Latviją, įgijo šios šalies pilietybę. Į Lietuvą grįžo prieš ketverius metus. Prienuose aktyviai dalyvauja Sveikuolių klubo veikloje, daug metų domisi sveika gyvensena, pats taiko sau įvairius metodus, nuoširdžiai moko kitus. Pilnas optimizmo, tik gera linkintis kiekvienam, trokštantis padėti ir, anot jo, įkvėpti dvasios tiems, kuriems nuo ryto iki vakaro viskas aplink blogai…
– Iš kur Jūs prisipildote tiek optimizmo, kantrybės? Ir pykti gal net nemokate?
– Iš gyvenimo. Tik pasižvalgykime aplinkui, kiek visko gražaus. Labai patinka Prienai, daug gerų žmonių čia, gražiai tvarkomas miestelis. Tie retsykiais pasitaikantys pikti žmonės nori matyti tik juodas spalvas. Ir nesupranta, kad taip kenkia labiausiai sau, savo sveikatai. O dėl pykčio, aš gi nesu sau priešas, kad eikvočiau save blogoms emocijoms.
– Esate labai aktyvus sveikuoliško gyvenimo pavyzdys. Kada supratote, kad naudingiausia gyventi būtent taip?
– Sveikata, juokitės iš mano banalumo, yra svarbiausia. Ji vertybių sistemoje užima pirmą vietą. Kai esi sveikas, tau reikia pinigų, namų, mašinų, kitų gėrybių. Kai nėra sveikatos, reikia tik jos. Tada atiduotum visus turtus, kad tik būtų grąžinta sveikata. Apie tai pradėjau galvoti seniai seniai, vėlyvesnėje jaunystėje. Visada daug skaičiau, domėjausi žmogaus gyvenimu ir dvasine, ir fizine prasme. Viską stengiausi taikyti pirmiausia sau, ugdžiau savyje pozityvų mąstymą. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad galbūt yra rezultatas – pats esu pakankamai geros sveikatos, kaip pagal amžių – ir mano mama. Toli gražu ne genams ačiū. Greičiau gyvenimo būdui. Scholastinė medicina teigia, kad žmogaus sveikata labai priklauso nuo jo charakterio. Aš tuo tikiu ir patariu kitiems – kol suvokiate, puoselėkite charakterį. Penėkime ne ligas, ydas: „Aš noriu dar, man privalote duoti, pasirūpinti manimi taip pat turite greit. Aš, aš ir tik aš…“ Reikia atsiminti, kad rusų abėcėlėje raidė „ja“ yra paskutinė. Tai ir nesureikšminkim savęs. Kalbu tai, ką pats patyręs..
– Jūs tiesiog pasiaukojate dėl savo šimtametės mamos ir esate puikus pavyzdys daugeliui mūsų.
– Mama… Man – tai šventa, svarbu, kitaip negalėčiau. Galbūt kad per gyvenimą nebuvau kartu su ja… Bet iš Latvijos kas savaitgalį važiuodavome moskvičiuku obuolių į Kauną. Ir ji prisirišusi prie manęs. Kas gali būti svarbiau už mamą? Mūsų požiūris, atsakomybės, esu įsitikinęs, ateina iš šeimos, kaip mus mokė nuo vaikystės. Mama užtat gal ir stipresnė jaučiasi, kad esu šalia. Palyginti gražiai einame į tą šimtą – ir judame, ir protas šviesus.
– Kas labiausiai skaudina šiandienoje?
– Trūksta darnos ir padorumo tarp žmonių. Skaudina didelis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Tas pats Latvijoje, Lietuvoje. Taip neturėtų būti. Prisimenu Baltijos kelią. Kokie buvome draugiški, vieningi, nusiteikę padėti vienas kitam. Stovėjau tada prieš Panevėžį, kartu dainavau visas lietuviškas dainas. Dabar taip nėra ir man labai gaila tų išbarstytų gerų jausmų. Apmaudu, kad negaliu turėti Lietuvos pilietybės, Lietuvai aš nereikalingas, nors lietuvybės niekada nebuvau pametęs. Daug metų buvau Latvijos lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas, Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo narys. Latviai patys mane susirado, kai reikėjo aktyviai pasisakyti už vieną valstybinę latvių kalbą, o ne dvi, kai reikėjo žmonių įtikinėjimo stojant į Europos Sąjungą. Bet Tėvynė mano – Lietuva. Aš esu lietuvis, visą gyvenimą lojalus valstybei. Tikiu, kad pasikeis įstatymai.
– Jūsų palinkėjimai senjorams?
– Niekad niekad nepasiduokit. Jei atėjo nelaimė, tapai neįgalus, bet gali pajudinti nors vieną pirštą – judink jį, kol protas neaptemęs. Kai jis aptems, nepajudinsi nė to vieno pirštelio… Didžiausia laimė – proto ramybė. Stresas ją griauna, o tada griaunama ir sveikata. Puoselėkime, išlaikykime proto ramybę. Visai nesunku, tereikia apie tai galvoti. Vos menkniekis nutinka, žmogus tuoj susinervina, keikia visą svietą. Ir tąkart jam taip gera, lengva, nejaučia, kad „degina“ ne kitą, o save. Todėl pirmiausia rekomenduočiau nesureikšminti savęs, neįsivilkti tik į teisuolio drabužėlį, jei situacija sunki, yra problema. Protas sukuria mums daug negatyvų, taip blogindamas sveikatą. Antras svarbus dalykas – švarus kraujas, turtingas medžiagomis, kurios užtikrina mūsų gyvybingumą. Tiek mažai mums tereikia – nepasiduoti laikui ir negatyvams, judėti, išlaikyti proto ramybę, puoselėti savo charakterį ir palaikyti švarų kraują…

Laikas  slenka, laikas  bėga,
Ar  tu vaikštai, ar  tu  miegi.
Ar  tu  linksmas, ar  liūdi –
Visad  jis  su  tavimi.
( Iš Taydos   Tareilienės, Arvydo  mamos, sausio  1 d. švęsiančios 100 metų  jubiliejų, poemėlės)