Jei valdininkai skubėtų keisti ?..

Kiekvienas mes dieną pradedame duonos rieke su sviestu, koše ar sultimis. Visų šių gėrybių pradžia – žemelėje – augintojoje, maitintojoje. Ir žmoguje, kuris beria grūdą, šeria gyvulį… Lėkdami greičiu per dienas, mėnesius, metus, dažniausiai primirštame dėkingumą Tau, duonos augintojau. Nesaldi to žmogaus kasdiena, oi nesaldi, kai priklausai ne tik nuo savęs, bet ir nuo valdžios bei gamtos. Bet kieno ji saldi? Jei nuoširdžiai dirbi ir valdiškame kabinete, mąstai, kuri, stengiesi padėti žmogui – taip pat nelengva. Tik tau netrukdo lietus, per karšta saulė – gal tik šiek tiek, jei kabinetas saulėton pusėn …
Daug gerų jausmų sukėlė penktadienį vykusi „Metų ūkio“ šventė. Organizatoriams, aišku, niekas nepavydi didžiojo triūso, kurio reikia nuo scenarijaus sumanymo, visų dalyvių pasitikimo renginyje iki jų išlydėjimo. Šilčiausia buvo matyti ūkininkauti nusiteikusį jaunimą, kuris vis buvo kviečiamas atsiimti padėkas, nominacijas. Drąsūs, veržlūs, ryžtingi, vieni perėmę tėvų ūkius, kiti nusipirkę ar išsinuomoję žemes…
Tądien teko diskutuoti ne su vienu ir jaunesniu, ir jau patyrusiu žemdirbiško verslo atstovu. Yra kuo džiaugtis – įvykdytais projektais, įdiegtomis naujovėmis, Europos Sąjungos lėšų parama ūkiams modernizuoti. Bet nestinga ir rūpesčių. Ir ne vien žemos pieno kainos slegia mūsų rajono ūkininkus. Jie kėlė klausimus, kas ir kodėl sukuria per sudėtingas, ne visada aiškias sąlygas projektuose? Vystantys verslą stebisi: negi jie (kūrėjai) nesupranta, kad kai kurios sąlygos – nerealios, neįmanomos įgyvendinti? Ūkininkų teigimu, kartais atrodo, kad tie kūrėjai nebuvę kaime… Kai kurie vyresnieji sakė, kad jaunimą reikėtų labiau skatinti, „pririšti“ prie žemės ūkio, jei jis tik pareiškia norą, ypač jei grįžta iš užsienio tėvų ūkin, nori kurtis, dirbti Lietuvoje. O mūsuose tarsi daroma atvirkščiai – kuriami barjerai, nesudaromos palankiausios galimybės savo rajono žmonėms, jau įrodžiusiems dešimtmečių darbu, kad jie sugeba vystyti ūkį. Ir vis pagal įstatymus, nepažeidžiant jų. Kalbėjusiųjų nuomone, valdiškoms įstaigoms reikėtų išnagrinėti visus atvejus individualiai, parinkti palankiausius teisės aktų punktus, o ne atvirkščiai. Vienas kitas netgi pajuokavo, gal kai kurie teisės aktai sukurti skatinti migraciją, jei neleidžiama plėstis tam, kuris nori dirbti žemę mūsų rajone, o ne vien turėti ją kaip nuosavybę?
Aš svajoju, kad valdininkas, išnagrinėjęs keletą panašių situacijų, privalėtų jas apibendrinti ir kelti problemą dėl bet kurio lygmens teisės akto keitimo. Man atrodo, bet kurios srities ministras, jei reikia, pavyzdžiui, tobulinti jo įsakymą, tik padėkotų ir teiktų Vyriausybei, Seimui trukdančių veiklai teisės aktų pakeitimo ar papildymo projektus. Kad tik žmonėms greičiau būtų sprendžiamos problemos… Bet , ko gero, negreit ateis toks laikas, kai kažkas operatyviai reaguos į keliamas tipines vienos ar kitos srities problemas, neš žinią „viršun“, jog reikia tobulinti, pildyti, inicijuotų pakeitimus.
Dabar besikreipiantys piliečiai dažniausiai paguodžiami: „Toks įstatymas“. Atrodo, jis nepajudinamas? Taip ir eina valdžia reitingais žemyn. Greitai reaguojantys į žmonių problemas, siūlantys teisės aktų pakeitimus piliečių naudai. Valdininkai privalėtų būti skatinami… Ir nieko čia nepaprasto nėra. Tereikia kažkam nuo „viršaus“ pradėti…O tas realiausias „viršus“ – savivaldybė, nes būtent į ją ateina žmonės su problemomis. Juo labiau, kad savivalda atsakinga, ji – arčiausiai žmogaus. Kaip ir įvairių valstybės institucijų skyriai, padaliniai, esantys kiekviename rajone. Tikiu, kad ateis laikas, kai valdininkai plačiai suvoks savo misiją – ne tik padėti žmogui spręsti jo problemas, bet ir jas analizuoti, „nešti“ tipinius atvejus „aukštyn“, teisės aktų pokyčiui. Taip visi norėtume ir dėl to, ko gero, labiau patikėtume valdžia, kiltų ir jos reitingai…
Anot besikeičiančių nuomonėmis šventės dalyvių, reikia daugiau investicijų, daugiau plėtros, bet ne dirbtinių trikdžių. Kartais tiesiog net sunku suprasti, kodėl jie atsiranda: dėl netobulų teisės aktų, kabinetuose prikuriamų reikalingų – nereikalingų taisyklių, per didelės biurokratijos? Ar tiesiog dėl valdininko nenoro protingai taikyti teisės aktą? Ne, ne, ne apeiti, tiesiog protingai taikyti, nes kai kuriuos mūsų teisės aktus galima interpretuoti, įvairiai traktuoti. Tik būtų gerai, jei visada būtų siekiama naudos žmogui, ne taisyklėms ar kitokiam „kabinetiniam kūriniui“.
Ir pagalvoji tada, kam steigiami rajonuose respublikinių įstaigų skyriai, jei nenagrinėjama kiekviena individuali situacija? Sukelkime visus duomenis į kompiuterius, peržiūrėkim, suderinkim ir atsakykim žmogui technologijomis. Neerzinkim piliečio dargi sudėtingu valstybės tarnautojo charakteriu…
Kai kurių ūkininkų teigimu, kitą kartą net nejauku užeiti pasiklausti. Pavyzdžiui, kad ir pas Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyriaus vedėją. Priklauso nuo nusiteikimo. Ką daryti žemdirbiui bei kiekvienam besikreipiančiam, kai prie netobulų teisės aktų prisideda ir sudėtingas valdininko charakteris? Man teko pamatyti gerbiamos vedėjos nemandagų elgesį, kai pykštelėjo durimis prie savo darbuotojų. Paprašiau netrankyti durų, negadinti valdiško turto ir rytą vakarą skaityti knygas „Valstybės tarnautojų etika“ ir „Valstybės tarnautojų etikos pagrindai“. Tikėkime, skaitys ir ateis tokia diena, mus visus sutiks kompetentingi bei etiški valdininkai.
Aišku, esame per kantrūs, prisitaikantys, vieną reikalą kažkaip susitvarkantys, dėl kito – besinervinantys, garsiai kalbantys siaurame rate, bet patys nesame inicijuojantys. Vis pritrūkstame laiko, tikriausiai – drąsos…
Tikėkime, kad nors ir ne šiandien, bet bent jau rytoj daug greičiau bus pradėti tobulinti visų sričių teisės aktai, kurių dalį keiksnoja piliečiai, medikai, kultūros, socialinės, švietimo sričių, verslo, tos pačios savivaldos atstovai…
Angelė Bajorienė