Apie išsaugotą bendrystę, nepaisant tautybės, kultūrinių skirtumų ir atstumo…

Abiejų šeimų jaunoji karta iškart rado bendrą kalbą.

Gyvename sudėtingų prieštaravimų laikotarpiu. Iš vienos pusės – pasaulis tarytum daro viską, kad tik būtų sudraskyti žmonių ir tautų ryšiai, kad plistų ksenofobiškos nuotaikos, priešiškumas kitokios tautybės, rasės, religijos, kultūros atstovams.Iš kitos – netrūksta skirtingų tautybių žmonių bendrystės pavyzdžių: kartą likimo suvesti jie nuolat susirašinėja elektroniniais laiškais, susisiekia skambučiais, įveikia tūkstančius kilometrų, kad aplankytų vieni kitus, puoselėja tokią artimą draugystę, kokia net tarp giminių retai pasitaiko.

Viskas prasidėjo nuo studentų mainų programos…

Prieš keletą metų „Gyvenimas“ rašė apie tarptautinį Birštono gimnazijos projektą „If I were you“ („Jei aš būčiau tu“). 2013 metais gimnazijos anglų kalbos mokytojos Birutės Sinkevičienės iniciatyva į gimnaziją pagal studentų mainų programą AIESEK buvo atvykę trys bakalaurai – Cheng Sun iš Kinijos, Limia Trifena iš Indonezijos ir Tere Lasso iš Meksikos. Kinas, indonezietė ir meksikietė kurorte viešėjo vos dvi savaites, vedė pamokas, organizavo pažintinius vakarus, kuriuose pristatė savo šalių tradicijas, meną ir kultūrą, keliavo. Šio projekto koordinatorei mokytojai B. Sinkevičienei tuomet sunkiausia buvo surasti vietines šeimas, kurios atvykėlius apgyvendintų ir paglobotų. Žmonės nuogąstavo dėl kultūrinių skirtumų, baiminosi, kad su užsieniečiais neras bendros kalbos, nežinos, ką patiekti ant pietų stalo… Ir tuomet jai sutiko padėti birštoniečių Dereškevičių, Veterių ir prieniečių Gudauskų šeimos, kurios pasistengė kitataučiam jaunimui sukurti namų aplinką, laisvalaikiu parodė tai, ką mes, lietuviai, turime gražiausio.

„Projektas baigėsi, svetimšaliai jaunuoliai atsisveikino, jų gyvenimuose įvyko įvairių permainų, tačiau nei laikas, nei atstumas, nei nauji įspūdžiai neištrynė iš atminties jų viešnagės Birštone. Smagu, kad projektas turi tęsinį – notarės Rasos Dereškevičienės šeima tebebendrauja su kinu Cheng Sun, taip pat teisininku. Pernai Rytis Dereškevičius viešėjo Kinijoje, o šiemet spalio mėnesį milijoniniame Hangzhou mieste gyvenantis kinas trumpam buvo atvykęs į Birštoną, kad savo žmonai Zhou Jing Sui, mamai Ye Xia ir tėvui Cheng Feng parodytų nuostabaus grožio mūsų kraštą. Turėjau progą ir aš su jais susipažinti,“ – pasakojo Birutė Sinkevičienė.
Mokytojos teigimu, draugystę per atstumą su iš Indonezijos kilusia Limia Trifena iki šiol išsaugojo ir birštonietė psichologė Jolanta Veterienė. Edinburge, Škotijoje, studijuojanti Limia per tuos metus buvo ne kartą atvykusi į Birštoną, čia ketina praleisti ir šias Kalėdas.

Su kinų šeima rado daug bendro

Kokie žmogiškieji faktoriai nulemia santykius tarp žmonių, nesvarbu, kokios tautybės jie bebūtų? Apie tai pasakoja Dereškevičių šeimų atstovai.
– Vieną dieną man paskambino projekto „Jeigu aš būčiau tu“ koordinatorė, Birštono gimnazijos mokytoja, p. Birutė Sinkevičienė. Ji informavo, kad Birštono gimnazija dalyvauja šiame projekte, trumpai papasakojo apie jį ir paprašė, kad mes savo šeimoje apgyvendintume vieną iš projekto dalyvių – kinų tautybės vaikiną Cheng Sun. Negalėjau atsakyti mokytojos prašymui – juk šią gimnaziją yra baigę visi keturi mano vaikai.
Cheng Sun atvykimui pradėjome ruoštis iš anksto – gavome jo telefono numerį, parašėme žinutę, kad labai jo laukiame ir padrąsinome, kad jis nebijotų vykti į mūsų šalį ir į mūsų šeimą.
Atsakymo sulaukėme tuoj pat, taip ir prasidėjo mūsų bendravimas.
Labai džiaugiamės, kad mūsų svečias pasirodė esąs labai komunikabilus, žingeidus, ir, būdamas tikras kosmopolitas, pasaulio pilietis, pasirodė kartu ir labai mylintis savo tėvynę, jos papročius ir kultūrą. Kiek galėdamas, visa tai stengėsi perteikti ir mums. Nuoširdžiausiai atsakinėjo į visus mūsų klausimus ir nuoširdžiai domėjosi mumis, – prisiminė bendravimo su naujuoju pažįstamu pradžią Rasa Dereškevičienė. – Po metų mano sūnus Rytis, vos baigęs 12 klasių, išvyko aplankyti savo draugo į Kiniją, jos sostinės priemiesčio „miestelį“, kuriame gyvena milijonas du šimtai tūkstančių žmonių. Grįžo laimingas, daug pamatęs. Apie šią jo kelionę jau rašė Jūsų laikraštis.
Jam sugrįžus, į savo mobilųjį telefoną gavau Cheng Sun mamos angliškai rašytą SMS žinutę, kurioje ji dėkojo už puikiai išauklėtą mano sūnų. Ir parašė, kad, esant vieno vaiko politikai, ji negalėjo turėti antro vaiko, o dabar turi. Patikėkite, buvo labai malonu tai skaityti…
Kad šie žodžiai buvo ištarti ne iš mandagumo, Rasai Dereškevičienei patvirtino ir Cheng Sun skambutis, kuriame jis pranešė, kad atvyksta aplankyti jų vėl. Ir jau su savo šeima – tėvais ir žmona.
Dereškevičių šeima prieš tai buvo sulaukusi ir kvietimo į Cheng Sun vestuves, tik negalėjo nuvykti.
– Susitikimas su Cheng Sun tėvais ir žmona, o ir su juo pačiu vėl buvo labai jaudinantis ir malonus. Svečiai gyveno mūsų namuose, mums buvo labai malonu juos priimti, pasidalinti tuo, ką turime, ir parodyti Lietuvą. Tiesa, Cheng Sun tėvų draugai bandė juos atkalbinėti nuo šios kelionės, nes net nebuvo girdėję, kad tokia šalis yra. O tėtis Cheng Feng nuoširdžiai ruošėsi kelionei, labai daug skaitė apie mūsų šalį. Jis yra apsiskaitęs, išprusęs, dirba Kinijos banke, bet į užsienį vyko pirmąkart.
Išvažiuodamas Cheng Sun tėtis sakė, kad viskas, ką skaitė apie Lietuvą prieš kelionę, pasitvirtino.
Tik labai stebėjosi, kodėl nė viename šaltinyje nerado net mažiausios nuorodos į tai, kad lietuviai – labai geri žmonės, – kalbėjo R.Dereškevičienė.
Rytis Dereškevičius pasakojo, kad nedaug trūko – ir kinų šeimos suplanuota kelionė į Lietuvą spalį būtų neįvykusi. Jų bilietus atšaukė ir teko pirkti kitus, taigi iš planuotų septynių dienų atostogų liko tik trys. Todėl programą teko sudaryti kuo intensyvesnę ir informatyvesnę.
-Per tas tris dienas juos tikrai „iškankinom“: pasikėlėme oro balionu, vykome į miškus ieškoti žvėrelių, žvejojome, plaukėme jachta aplink Trakų pilį, organizavome dviračių žygį po Birštoną, pietavome lietuviškų patiekalų restoranuose, taip pat skridome parasparniais bei laiką leidome kaimo turizmo sodyboje (pėrėmės pirtyje, vaišinomės šašlykais). Na, o „desertui“ važiavome į Pociūnus šokti parašiutais iš lėktuvo. Visi šoko! Ir Cheng Sun 50 – ties metų mama, ir penkeriais vyresnis tėtis, ir 28 metų žmona. Ši kelionė jiems labai labai patiko. Prieš išvažiuodami kinai pasakė, kad mes būsime jų lietuviška šeima, – džiaugėsi Rytis.
Cheng Sun mama sugrįžusi parašė žinutę, kad dabar ji pradeda intensyviai mokytis anglų kalbos, kad galėtų geriau susikalbėti su naujaisiais draugais. Kinų šeimai labai graži pasirodė Lietuvos gamta, miestai, ypač Birštonas.
-Viešėdami Birštone, jie siuntė nuotraukas Kinijoje likusiems savo draugams, ir iš jų gavome daug sveikinimų ir linkėjimų. Kas toliau? Išsiskirdami apsiverkėme. Išsiskyrėme tikėdami, kad galbūt vėl kada nors susitiksime… – tikisi Rasa Dereškevičienė.
-Esu įsitikinęs, kad išsaugoti tokią tvirtą draugystę visai nesunku. Su šių laikų technologijomis visuomet galima palaikyti kontaktą. Mes gana dažnai susirašinėjame, klausdami, kaip sekasi, kaip gyvenimas, bei nuolat tarėmės, kaip organizuoti kitą susitikimą. Kinų šeima labai maloni ir lengvai bendraujanti, todėl tie kultūriniai ir amžiaus skirtumai nesijaučia – esame tolerantiški vieni kitiems, – svarsto Rytis Dereškevičius. – Bendro turime daug – esame žingeidūs, norime užmegzti naujus ryšius, bendrauti, tobulėti bei būti kitiems teisingas pavyzdys. Nors esame skirtingų rasių, bet pagal pasaulėjautą esame vienodi, gyvename tame pačiame pasaulyje. Manau, kad jei ši kinų šeima gyventų Lietuvoje, ji čia puikiai pritaptų (visi labai mėgsta cepelinus, vėdarus…).

„Visi mes esame panašūs…“

Birštonietė Jolanta Veterienė sako turinti bendravimo su kitataučiais patirtį. Taigi kalbos barjero kaip ir neliko, su savo bičiuliais ji kalbasi ir susirašinėja angliškai.
Daugiau nei 20 metų Jolanta draugauja su dėstytoja Hanne Dalager Pedersen iš Danijos. Hanne tapo viena iš artimiausių Jolantos draugių. Jos abi pažįsta viena kitos gimines, žino šeimų istorijas, vargus ir džiaugsmus ir labai daug kalbasi. Pastaruoju metu matosi kiekvienais metais. Jolanta turi dar vieną seną draugę – Afroditę Sakka iš Graikijos. Tik niekaip neprisiruošia jos aplankyti, nors ši labai kviečia. Pati Afroditė prieš keletą metų viešėjo Lietuvoje ir praleido atostogas kartu su Jolantos šeima.
Pasakodama apie tai, kas ją sieja su Limia Trifena iš Indonezijos, kokie jų bendrumai, Jolanta Veterienė sako, kad merginos ji galbūt negalėtų pavadinti savo drauge – ji labai jauna. Limijos, kaip ją lietuviškai vadina pašnekovė, draugai Birštone yra mokiniai, jau baigę gimnaziją. Artimiausi turbūt – Rytis Šveinauskas ir Dovydas Vaitkevičius. Ir šią vasarą, kai Limija viešėjo kurorte, jie rūpinosi jos laisvalaikiu, skraidino oro balionu, vedėsi į jaunimo pasisėdėjimus.
Jolanta žino dar vieną Limijos vardą, kurį jos močiutė kinė suteikė ką tik gimusiai mergaitei pagal Feng Shui, kad Limijos sveikata būtų gera. Tuo vardu ją šaukdavo mama vaikystėje. „Taigi, kas mums atrodo keista, tolimoje Indonezijos kultūroje – kasdieniška,“ – pastebi J.Veterienė.
-Būdamos kartu su Limija mes kalbamės. Man įdomu pažinti žmones. Tik artimai pažinęs žmogų, supranti, kokie mes visi panašūs – mums svarbiausi ir labiausiai rūpi tie patys dalykai – artimi ryšiai, šeima, prasmingas gyvenimas, domėjimasis pasauliu, skiriasi tik mūsų patiekalai, kalba, muzika, išvaizda, gyvenamosios vietos. Su Limija kartu daug gaminome ir kalbėjomės. Ji mokė mane indonezietiškos virtuvės patiekalų, išmokau gaminti samuru, kepti indonezietiškus blynus, virti ryžius su kokoso pienu. Man pradėjo labai patikti Gamelan – unikali Javos ir Balio mušamųjų muzika, kilusi iš senovės indų – budizmo kultūros ir grojama švenčių progomis, pavyzdžiui, vestuvių ceremonijos metu. Tolimoji Indonezija tapo daug artimesnė, – tikina Jolanta.
Jos teigimu, pirmą kartą grįžusi iš Lietuvos Limija įsidarbino laikraštyje ir rašė straipsnį į spaudą apie gyvenimą Lietuvoje, todėl paprašė savo šeimininkės Jolantos Veterienės, pas kurią gyveno, atsakyti į daugybę klausimų apie Lietuvos tradicijas ir papročius. Bet, kaip mano Jolanta, indonezietė mergina Lietuvą pažino ne iš išorės, o iš vidaus – per gyvenimą namuose. Jai ir pačiai toks būdas pažinti kultūrą ir žmones atrodo tinkamiausias.
Limijos mėgstamiausias patiekalas – silkė su troškintais svogūnais ir morkomis – kiekvieną kartą atvykusi prašo jos pagaminti. Jai taip pat labai patinka lietuviški šaltibarščiai, „mamiški“ pusryčių blyneliai su uogiene, ypač vyšnių.
– Limijai teko stebėti ir pačių vyšnių atsiradimą – matė jas bepražystančias, žydinčias, kitą kartą jau benokstančias. Ją labai stebino mūsų metų laikų kaita. Pas juos to nėra – visą laiką vasara – todėl mergina labai nustebo pavasarį pamačiusi tuščias lysves. „Tai ką jūs valgote?“ – paklausė tada. Tada supratau mūsų gamtos sąlygotą lietuviškos (ar šaltųjų kraštų) mąstysenos ypatybę viskam ruoštis iš anksto – ne veltui turime tiek patarlių „Roges ruošk vasarą, o dalgį – žiemą“ ir panašiai. Pietiečių mąstysenai tai nebūdinga – jie neišmokę kaupti. O išvažiuodama Limija išsiveža po gerą pakuotę saldžiųjų glaistytų varškės sūrelių. Tokių nei Škotijoje, nei Indonezijoje nėra. Geros lauktuvės! Svarbiausia – atlaiko kelionę ir nesugenda!“ – stebisi pašnekovė.
Šiuo metu Limija studijuoja Edinburgo universitete teisę. Pasak jos, atvykimas iš Edinburgo į Birštoną jai asocijuojasi su studento grįžimu namo, juk tikrieji jos namai – labai toli.
-Limija dar nežino, kaip pasisuks jos gyvenimas baigus mokslus. Gal liks Europoje, o gal grįš į Indoneziją. O gal keliaus po pasaulį? – J.Veterienė nesistebėtų šiuo atsitiktinai savo gyvenime sutiktos jaunosios bičiulės gyvenimo posūkiu.
Dalė Lazauskienė

[Show slideshow]