Lapkričio 23-oji – Lietuvos kariuomenės diena

Lapkričio 23 d. minima Lietuvos kariuomenės diena. Šią dieną 1918 metais Ministras Pirmininkas A.Voldemaras pasirašė įsakymą Nr.1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Nuo šios dienos pradėta oficialiai kurti Lietuvos laisvę iškovojusi kariuomenė. Šiuolaikinė kariuomenė yra to laikmečio kariuomenės tęsėja.

Kariuomenė – šventė, projektai, vienetai, statutas ar kas daugiau?

Su skaudžia replika po 25 Lietuvos Nepriklausomybės metų šį pavasarį nuskambėjo aukšto rango JAV NATO karininko pareikštas nusistebėjimas per vizitą Vilniuje: „Tai kur jūsų kariuomenė, kas jus gins?“ Atrodo, žinome, kad valstybė neegzistuoja be saugios krašto gynybos (ne tik atrankiniu būdu save parodant kitų karinių struktūrų sudėtyje, bet pirmiausia visą dėmesį skiriant savo krašto piliečių saugumui). Kai JAV Prezidentas Vilniuje pasakė, kad Jūsų priešas bus ir mūsų priešas, aprimome, tikėdamiesi, kad mus apgins NATO? Bet kol bus perdislokuota sąjungininkų kariuomenė, kurį laiką turėsime užtikrinti gynybą patys.

Kodėl po 25 Lietuvos Nepriklausomybės metų kilo toks klausimas? Krašto apsaugos sistema kūrėsi ir keitėsi neatsižvelgiant į kariškių nuomones, kokia turi būti Lietuvos kariuomenė, bet su politikų sprendimais, vis primenant pinigų trūkumą, kuris, manau, nebuvo ir nėra pagrindinis kriterijus ginant Tėvynę. Tai įrodėme Sausio 13 -ąją mes, visi gynėjai, pasiryžę pergalei, neturėdami nė vieno tanko. Lietuva įrodė visam pasauliui, kad ir vienas lauke karys, jei jis yra tikras karys, kai istorija mus paliko vienui vienus su priešu. Kodėl laimėjome? Todėl, kad buvo kario dvasia, meilė Tėvynei.
Atgavus Nepriklausomybę ir dalyvaujant jaunuolių atrankos tarnyboje į Krašto apsaugą, savanorių netrūko. Tad su pirmaisiais savanoriais kartu žengė ir karį drąsinanti kapelionų tarnyba. O drąsino ji paprastai: Lietuvos kariuomenėje nebus taip, kaip sovietinėje kariuomenėje, kurioje tarnavo jūsų tėvai ir kariuomenės „dvasia“ buvo „politrukas“ (politiniam auklėjimui skirtas karininkas). Šaltose nuo blokados patalpose, salėse glaudėsi jaunuoliai, nebėgdami iš kariuomenės, bet ją stiprindami. Kapelionas ramino atsisveikinančius tėvus ir užtikrino, kad jų vaikeliai tikrai nebus skriaudžiami. Moralinis ir dvasinis kapeliono patvirtinimas buvo tas, kad Lietuvos kariuomenėje neturės būti tokių karininkų ar tarnautojų, kuriems karys būtų skaičius, vienetas. Kiekvienas turi būti pilnavertis garbingos tarnybos karys su tokia užduotimi Lietuvai, kaip ir generolas, – saugoti, ginti Tėvynę.

Kur dvasinės kovos, stiprybės aruodai?
Gaunant vis daugiau saviraiškos ir laisvės ir pilnai nesukūrus Šauktinių kariuomenės, kariuomenė pateko į atrankos projektus, greitai įsijungė į tarptautinių misijų batalionus. Užsienio šalių vadai ir didelę patirtį turintys kapelionai, lankydami savo karius, o jų sudėtyje esančius ir mūsų karius, tarptautinėse konferencijose išsakydavo pastabas ir trūkumus mūsų kapelionams. Viena pastaba tuomet sutapo su JAV NATO karininko Vilniuje šį pavasarį išsakyta straipsnio pradžioje paminėta nuostaba, jog pirmiausia reikia sukurti savo kariuomenę, užtikrinančią Krašto apsaugą, po to vykti į tarptautines misijas. Nemalonu tai minėti po 25 Nepriklausomybės metų, kai matai, kad Lietuvos kariuomenėje pamirštamos dvasinės, moralinės kario tradicijos tarnauti kariuomenėje. Kai Rytų kaimyno politiniai strategai planuoja, skaičiuoja Pabaltijo valstybių okupaciją, neišskiriant ir Lenkijos. Teorinės pratybos tam vykdomos institutuose su tiksliais paskaičiavimais. Kai sužlugdytą šią Lietuvos konstitucinę pareigą tarnauti kariuomenėje politikai pavertė žeminančia lengvatų kariui ar jo šeimai vilione, turi būti atgaivinta rezervo paskirtis ir budrumas. Šiandieną matome Lietuvos kariuomenės tankus, šarvuočius, įvairių tarnybų tarnautojus, JAV karinius sandėlius. Kaip tik lapkritį, kai minima Lietuvos kariuomenės diena, Lietuvoje vyksta penkerios karinės pratybos. Jose dalyvauja apie 2800 karių ir civilių iš 11 šalių. Esant dabartinei geopolitinei situacijai, karo atveju gintis pirmiausia reikės patiems su tuo, ką turime, ko esame išmokę ir kaip gebame veikti kolektyvinėje gynyboje pratybų metu, kol atvyks sąjungininkai. Karinė technika sudėtinga, jos įvaldymui reikia žinių, toms žinioms įgyti – valios, treniruočių.
Norisi karo vadų paklausti, o kur dislokuoti Lietuvos kariuomenės dvasinės kovos, stiprybės sandėliai? Koks pačių vadų pavyzdys kariui? Kai Prancūzijos šventovėje Lurde mūsų kariai pamatė dulkėtus, karine lauko uniforma, nepraustais veidais, tiesiog iš mūšio lauko atvykusius kroatų generolus ir suklupusius šventovėje maldai, manęs Lietuvos kariai paklausė, ką jie čia daro. Aš atsakiau: „Pabūkite čia, šitoje vietoje, ilgiau, bet nebėkite prie suvenyrų ar alaus, ir paklauskite jų pačių“. Aš manau, kad jie susikalbėjo ir suprato, kas yra krikščioniškos vertybės praktikuojančiam generolui ar kariui, išreiškiančiam padėką, kad per stebuklą liko gyvas, nes kulka (vienam karininkui) praslydo, atsimušusi į atlape prisegtą maskuojančios spalvos kryželį. Taigi kariškiai dėkojo Dievui, kad liko gyvi ir jų grįžtančių sulauks šeimos laisvoje Tėvynėje.

Bažnyčios nelabai lankomos kariškių…
Kukli Vilniaus Šv.Ignoto kariuomenės bažnyčia nelabai lankoma kariškių. Kodėl? Kauno Įgulos specialiai kariuomenei skirta bažnyčia jau ilgą laiką nemato sekmadieniais kelių šimtų karių ir karininkų, negroja karinis orkestras, Laisvės alėja nebėga vaikai kartu su žygiuojančiais kariais. Dingo paprotys atgaivinti karinius šventinius paradus kariuomenės ar valstybinių švenčių metu miestuose, rajonų miestuose, kaip kad buvo padaryta prieš kelerius metus Kaune, Prienuose, vadovaujant kariuomenės vadui dabartiniam generolui S. Madalovui, įsijungiant rajono karinėms organizacijoms, savanoriams, Šaulių sąjungai. Žiniasklaida rašė apie Kauno Įgulos kariuomenės bažnyčios finansinius projektus su Kauno Laisvės alėjos rekonstrukcija… Norisi paklausti projektų autorių, nuo kurio amžiaus finansiniai projektai stiprino Bažnyčios dvasią? Prie batalionų esančios koplyčios pavadintos supaprastintais gerumo namais. Nedalyvaudami sekmadieniais jose aukojamose šv.Mišiose kariai nepatiria kapeliono ne tik kad perteikiamo Viešpaties palaiminimo, bet neišgirsta ir dvasią stiprinančio Dievo žodžio, priderinto prie kilnios kario savaitės tarnybos.

Pakilti iš klaidų – dieviška
Blėstant dvasiniam paveldui, likus tik oficialiam valstybiniam, šventiniam akcentui ir atminčiai nuotrauka su vieno ar kito aukšto dvasininko atvaizdu, kario dvasinio išgyvenimo priesaika tarnauti Tėvynei tampa abejotina ir paverčiama tik į kolektyvinį pasižadėjimą. Tuo labiau nesuprantama, kaip toje vadinamoje priesaikoje – chore (kiekvienas karys neskaito asmeniškai priesaikos, nebučiuoja vėliavos, priesaikos metu greta nestovi dvasios vadovas – kapelionas) dalyvauja netradicinių religijų kariai, kuriems religija neleidžia dalyvauti priesaikoje. Šiandieną kalbame apie svetimų valstybių ir skirtingų religijų emigrantų pripažinimą Lietuvos piliečiais. Tai rašau, prisiminęs tarnybos atvejus. Tokia kolektyvinė priesaika neįpareigoja kario prisiimti atsakomybę, kad jis tikrai prisiekė. Kartais vadai, priesaikos dieną pataikaudami skubantiems garbingiems Valstybės asmenims kaip svečiams, priesaiką nuvertina ir padaro priesaikos šventę svečiams, o ne šventą priesaiką kariui, tėvams, draugams. Man labai nemalonu rašyti, matant tokias iškreiptas formas, bet klysti – žmogiška, pakilti iš klaidų – dieviška.
Pasaulio kapelionai palaiko ryšius. Vieni grįžta laimingi namo iš karo frontų, kiti laimina karius, išvykstančius ginti tėvynės. Šiandien kariaujančių šalių dvasiniai vadovai prašo kuo greičiau nutraukti karus, nevilioti jų jaunimo kaip emigrantų. Reikia, kad jie nebėgtų iš Tėvynės, o gintų ją, nes kitatikiai pakeis visos valstybės religinį ir politinį gyvenimą. Jungtinių Tautų konferencijoje dėl emigrantų krizės Europoje buvo išsakyti žodžiai, kreipiantis į musulmonų dvasininkus, galinčius paveikti po religijos priedanga pasislėpusius terorizmą, smurtą vykdančius asmenis, kurie neturi atviro kovos fronto. Jų tikslas – nepaklusti valstybių vadovams, savo žiauriu teroru įbauginti piliečius prekybos centruose, lėktuvuose, žmonių susibūrimo vietose. Karys tampa agresyvus, jei jis žeminamas, nevertinamas. Jis per visą parą gyvena įtemptose sąlygose, tad prie jo dažnai turi pasilenkti kapelionas kaip dvasininkas, o ne tik kaip uniformuotas aukšto rango kariškis.

x x x
Noriu matyti tokią Lietuvos kariuomenę, kaip liudija istorija, kada iš mūšio lauko bėgo ispanų, vokiečių, švedų, rusų kariai, bet niekada nebuvo pastebėta, kad iš mūšio lauko būtų bėgęs lietuvis karys. Drąsiai stovėkite, Lietuvos kariai, bet kokiame šių dienų mūšyje pirmiausia už mūsų Tėvynę.

Pagarbiai – Lietuvos Respublikos kariuomenės vyr. kapelionas majoras Alfonsas Bulotas 

Netrukus į Lietuvos kariuomenės šauktinių gretas įsijungs ir mūsų krašto savanoriai. Ketverto iš jų mintys – tarnybos išvakarėse

Nerijus SAVUKAS (26 m., iš Stakliškių, gruodžio 15 d. išvyks į Vytenio bendrosios paramos logistikos batalioną Marijampolėje):
– Esu pasiruošęs tarnauti, gerai nusiteikęs. Kažkada jau ėjau į savanorius, bet sutrukdė trauma. Dabar viskas gerai, tikiuosi naujų iššūkių, naujų patirčių, žinau, kad laukia daug kas neišbandyta. Visiems palinkėčiau norėti eiti į Lietuvos kariuomenę, nebijoti. Kas joje turi tarnauti, jei ne mes patys? Pažiūrėsiu, kaip seksis, gal pasiliksiu.

Visvaldas RUPEIKIS (21 m., iš Birštono seniūnijos, tarnaus Inžinerijos batalione Kaune):
– Grįžau iš Airijos, kad atlikčiau pareigą Tėvynei, kad tapčiau savanoris. Šiemet tris mėnesius (nes tiek tereikėjo) armijoje tarnavo mano brolis Evaldas. Dabar išeinu aš. Buvau anksčiau parašęs prašymą, jei truktų savanorių, kad mane pakviestų. Džiaugiausi, kad radau save sąrašuose. Galvoju, kad kiekvienas privalome tarnauti. Tai ir pareiga, ir nauda sau: išmoksime disciplinos, sustiprėsime, jausimės tvirtesni.

Rimantas PRANSKEVIČIUS (26 m., logistikos įmonės darbuotojas iš Stakliškių seniūnijos, tarnaus Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione Marijampolėje):
– Tai – mano paties sprendimas, rašiau prašymus, kad įgyčiau pirmumo teisę. Noriu save išbandyt, pajust, kaip atrodo kario duona. Turiu draugų savanorių, pasikalbame. Be to, merginos noriai eina, tai ką jau mums, vyrams, kalbėt? Aišku, kai prasidėjo šaukimai, išgirdau ir kitokių nuomonių, man gėda dėl jų reakcijos. Juk šiandien ne Rusijos laikai, ne į tarybinę armiją einame, visai kita dvasia, kita tvarka. Realiai geriau turėt žinių ir mokėt teisingai elgtis sudėtingoje situacijoje nei, jei prireiktų, nežinot, ką daryt. Juk matome, kas dedasi aplink.

Paulius GYLYS, prieniškis:
– Privalomoji karo tarnyba – savo sugebėjimų išbandymas ir tobulinimas. Manau, kad man tai bus neįkainojama gyvenimo patirtis. Tikiuosi sustiprėti ir fiziškai, ir psichologiškai bei pasisemti naujų žinių.Tikiu, kad kariniai mokymai mane išmokys komandinio darbo, kasdienė rutina išugdys discipliną, pratybos paruoš ekstremalioms situacijoms bei per visą šį laiką susipažinsiu su daugybe žmonių. Be viso to, įgysiu naujų žinių apie karinę techniką. Tad šie išbandymai yra tik į gera. Neneigsiu, bet devynių mėnesių mokymų trukmė ir komforto atsisakymas privertė dvejoti, kol priėmiau šį sprendimą. Tačiau po ilgų apmąstymų supratau, kad įgyta patirtis pravers ateityje. Taip pat atlikęs pareigą dabar, kol nesu apsisprendęs dėl tolimesnių savo planų, aš apsidraudžiu, kad nebūsiu pašauktas ateityje, kai pradėsiu mokytis ar dirbti. Įvertinęs visa tai, nors ir buvau įtrauktas į šių metų šauktinių sąrašą (mano eilės numeris 11932), nelaukdamas, kol mane pakvies, pateikiau prašymą savanoriškai atlikti tarnybą bei pareigą Tėvynei.