Alkoholio problema Lietuvoje – nebe chaosas

Rytas Staselis

Jauna ponia populiarioje interneto svetainėje, kurioje lankosi daugiausia būsimosios ir ką tik tapusios mamos, klausia patarimo: „Esu tris mėnesius nėščia, kiek vyno galiu išgerti, kad nepakenkčiau kūdikiui?“. Klausia ne gydytojų, o, sakykime, likimo draugų – tokia tai nauja medicinos Lietuvoje kultūra. Matyt, jaučia, ką į tokį klausimą atsakytų griežtesnė medikė.
Bet labiausiai mane „nutrenkė“ forumo forma pateikti atsakymai. Patyrę „specialistai“ varžėsi, kas išrašys kokį nerealesnį „išgerti šiek tiek vyno nėštumo metu“ receptą – gavosi beveik apokaliptiškai: nuo taurės vyno per dieną iki „niekuo nevaržyk savęs, jei organizmas tokiu metu prašo, reiškia, jam reikia“. Ir nė vieno griežto komentaro: atsieit, tu, „dūra“, ar naują gyvybę į pasaulį paleist susiruošei, ar mėgini rast būdų, kaip nėštumo metu neatsisakyti įprastų malonumų?“.
Manau, kad, peržiūrėjęs to interneto portalo užkeikimus, maldeles, leidėjus, surasiu kokius nors alkoholio gamintojus, importuotojus, organizacijas „Alų gerti sveika“… Bet ne – nieko panašaus. Tiesiog kultūra. Lietuviška kultūra.
Tokia – visaapimanti: nuo nekalto ir net, sakykime, atsakingo būsimos mamos nenoro pakenkti po kelių mėnesių pasaulį išvysiančiam vaikeliui iki Kražiuose dar nuo Naujųjų metų geriančio (perskaičiau tuos pranešimus keliskart nepatikėjęs – nuo kokių „Naujųjų“… Aha – nuo 2014-2015 slenksčio) asocialaus individo, šią savaitę nužudžiusio keturis žmones. Tarp šių dviejų kraštinių telpa viskas: šiek tiek „įpiešę“ Seimo nariai, priimantys įstatymus mūsų visų vardu, iki penkių promilių „pavarę“ kelių „ereliai“, žudantys žmones keliuose, su kvapeliu į darbą einantys statybininkai ir inžinieriai… Visiems užtenka: šią savaitę paskelbta gėdinga statistika rodo, kad vienas vyresnis nei 15 metų amžiaus lietuvis per savo skrandį ir, svarbiausia, smegenis praleidžia daugiau nei 15 litrų 100 proc. stiprumo alkoholio.
Pavarčiau retro pranešimus iš įvairių šaltinių: 2011 metais suaugę lietuviai „įkalė“ po 11,9 l (skaičiuojant spirito ekvivalentu) per metus, 2010 m. – 15,03 l, 2014 m. – 15,4 l. O 2009 – net 17,2 l – psichologinė krizės grimasa.
Šioje vietoje suvaldykite savo vaizduotę ir pasąmonę beigi iškart pamirškite valkatas. Asocialių asmenų racionas ar bent jau didžioji jo dalis į oficialiąją statistiką neįeina. Oficiali statistika odekolono, surogatų, kontrabandos, pilstuko kaukolinio ir įvairių „kompozicijų“ iš etilo ir metilo alkoholio turinčių chemikalų nesuskaičiuoja.
Prieš porą metų „Veido“ žurnale Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis teigė, kad Lietuvoje turėta apie 60 tūkst. alkoholikų ir 450 tūkst. kasdien girtaujančių žmonių. „Savaitgalinis girtavimas, gėrimas per šventes, vestuves, laidotuves ar tiesiog tam, kad atsipalaiduotum, – tai tapo mūsų kultūros dalimi, girtavimo gija į mūsų gyvenimą įsipynusi labai tvirtai“, – sakė V.Mačiulis.
Kita svarbi gydytojo pateikta mintis: oficialūs alkoholio suvartojimo duomenys taip pat neatskleidžia tikrosios padėties: namudinis alus, kontrabandinis alkoholis, naminė degtinė, varoma miškuose didžiuliais kiekiais, į statistiką nepatenka, tačiau šalutinis rodiklis – alkoholio sukeltų psichozių mastas leidžia daryti prielaidą, kad lietuviai per metus suvartoja ne 11 litrų absoliutaus alkoholio, bet kone dukart daugiau.
Tai štai, situacija tokia, kuri verčia atsakyti į klausimą visus įtaką politikams, žiniasklaidai, verslui turinčius žmones: ar ką nors dėl šios problemos darome, ar ne. Visi užkeikimai apie tai, kad kaip nors galima kultūringai, yra mėšlas. Visos problemos sąsajos yra matomos plika akimi.
„Šiandien Lietuvoje panašus girtavimo protrūkis kaip Europoje prieš 120 metų. Tuo metu Skandinavijos šalyse, Saksonijoje, Prūsijoje buvo itin padidėjęs girtavimo mastas – brandūs 40–49 metų vyrai suvartodavo apie 25 litrus absoliutaus alkoholio per metus, savižudybių lygis irgi buvo panašus kaip dabar Lietuvoje, – 2013 m. „Veidui“ sakė p. Mačiulis. – Tada, kilus tokiai milžiniškai girtavimo epidemijai, buvo įvesti sausieji įstatymai, suvaržymai valstybiniu mastu, ir maždaug 1921 m., po 25–30 metų, Europoje pavyko sumažinti girtavimą iki penkių litrų absoliutaus alkoholio vienam gyventojui, gerokai sumažėjo ir savižudybių.“
Nujaučiu problemą: 25-30 metų atkarpa yra septynios su puse arba aštuonios su puse Seimo kadencijų…
Alternatyvą kokiais 2008-aisiais mačiau pusmilijoniniame Ukrainos mieste Nikolajeve. Ten, subyrėjus Sovietų Sąjungai (Nikolajeve buvo vienos didžiausių SSRS laivų statyklų) ir prasidėjus krizei, mirtinai nusigėrė maždaug pusantros kartos vyrų. Ne pačių kvailiausių, beje – jie statė karinius laivus. Moterys, norėjusios išsaugoti bent vaikus, į gyvenimą kabinosi viskuo – dantimis, kūnu. Vėliau pagundai užsiimti vietos moterų „suvedimo“ su vakariečiais vyrais verslu negalėjo atsispirti net į Nikolajevą atvykę krikščionys misionieriai. Jie iš anglų kalbos mokytojų pavirto vedybų ir pažinčių portalų internete savininkais.
Tąsyk ten kalbintos vietos moterys, paklaustos, kodėl taip trokšta dingti iš miesto ir svajoja ištekėti už užsieniečių, atsakydavo paprastai – vietiniai vyrai yra per silpni išgyventi sunkmetį. Vietos vyrai, beje, šnypštė iš nepasitenkinimo ir dievažijosi į žmonas mieliau besidairą kokių kaimiečių, nes tos esą „ne tokios užsienietiškos kekšės“.
Neduokdie mums patirti tokią genderinės atskirties sieną.
Beje, jeigu šiandien esu ką nors nuveikęs savo profesijoje, tai tik dėl to, kad šiek tiek daugiau nei prieš 11 metų laiku sustojau. Padedant šeimai, keliems draugams. Tie 11 metų ir yra patys prasmingiausi.