“Skrydis dar nesibaigė”

Nors sklandymo sezonas ir baigėsi, bet spalio 23-iąją Pociūnų aerodromas vėl prisipildė gausaus aviatorių šurmulio. Įvykis neeilinis – ilgametis Kauno aviacijos sporto klubo viršininkas, lakūnas, sklandytojas, rekordininkas, pirmasis sklandytuvo BK-7 “Lietuva” bandytojas, buvęs Prienų “Sportinės aviacijos” gamyklos direktorius Aleksandras Jonušas 80-mečio proga savo draugus, bendražygius sukvietė prisiminti prabėgusius metus, pasidžiaugti šiandiena, pabendrauti.
Šventė surengta neatsitiktinai Pociūnų angare . Jis pagal A. Jonušo diplominio darbo projektą “Angaras Pociūnų aerodrome” iškilo būtent jubiliato dėka. Ir jame esantys beveik visi lėktuvai, sklandytuvai, aviacinė technika – taip pat gauti A. Jonušio rūpesčiu Prisimindamas svarbiausius savo gyvenimo įvykius jubiliatas kartu prisiminė ir Lietuvos pokario sklandymo istoriją:
-Aviacija į mano biografiją įsirašė tuoj po pokario – 1948-aisiais, kai atėjau į Kauno miesto pionierių rūmų aviamodelizmo būrelį. Jam vadovavo Zenonas Brazauskas. Čia jau buvo vėliau garsiais aviatoriais tapę Antanas Arbačiauskas, Jonas Kuzminskas, Donatas Kučinskas, Juozas Jaruševičius ir kiti. Užsimezgusi mūsų aviacinė draugystė išliko visam gyvenimui, tik labai gaila, kad kai kurių jau nėra tarp mūsų. 1952 metais atlikome pirmuosius šuolius su parašiutu ir Kauno santakoje pradėjome skraidyti sklandytuvu A-1. Pirmasis instruktorius buvo A. Arbačiauskas. Skraidėm ir konstruktoriui Broniui Oškiniui padėjome statyti sklandytuvus BrO- 9, BrO-11 ir BrO-12. Vėliau jais ne tik mes, bet ir daugelis kitų sėkmingai skraidėme. B. Oškinis buvo ir Kauno sklandymo stoties viršininkas.Tuo metu iš Sibiro grįžo konstruktorius Balys Karvelis ir apsigyveno Aleksote. Su A. Arbačiausku jį aplankę ir pradėjome kalbinti vėl pradėti konstruoti. Kiek patylėjęs jis nusiėmė nuo spintos tris vatmano rulonus ir parodė savo naują kūrinį BK-4. Vėliau šiuo mediniu sklandytuvu atlikau ir pirmą skrydį. Po skraidymų Kauno santakoje prasidėjo Kulautuvos epopėja – reikšmingas laikotarpis Lietuvos sklandymo istorijoje. Čia jau sutikome sklandymo veteranus – Tadą Koronkevičių, Vytautą Dovydaitį, Vladą Drupą ir kitus. Kartais pasirodydavo ir konstruktorius Antanas Paknys, bet jis neskraidė. Kulautuvoje praleidome pusantrų metų ir 1956 metais persikėlėme į Veprius Ukmergės rajone. Čia turėjome jau geresnių sklandytuvų, čia B. Oškinis išbandė ir B. Karvelio naujausią sklandytuvą BK-4 , kuris buvo pakrikštintas Kauno vardu. Kariškiams uždraudus, vidurvasaryje persikėlėme į Alytų, kur ir baigėme skraidymo sezoną.
1957 m. atsikraustėme į Pociūnus. Įsikūrėme rytinėje aerodromo pusėje. Naujoje vietoje Kauno sklandymo stotis netrukus buvo reorganizuota į Kauno aviacijos sporto klubą. Rytinėje aerodromo pusėje karaliavome kelerius metus, paskui kariškiai mus iš ten iškrapštė ir persikėlėme į dabartinę vietą. Būtent nuo tada ir prasidėjo Pociūnų kilimo metas.
Pradžioje turėjome tik vieną čekų gamybos sklandytuvą „Pionierius“, vėliau gavome – KAI-12 „Pajūrietis“, čekiškų L-13 „Blanik-“, lenkišką “Mucha“, išvilktuvą „Herkules 3“, pirmą lėktuvą JAK-12M. Jį pilotavo lakūno licenziją Kalugoje gavęs Jonas Kavaliauskas. B. Oškinis klubui vadovavo iki 1960 m. Jį pakeitė Z. Brazauskas. Vadovavo neilgai, nes kažkas paskundė, kad jo tėvas buvo policininkas. Zenonas tuomet persikėlė į Vilnių ir ten sėkmingai skraidė. Naujuoju viršininku buvo paskirtas artileristas Kaniauskas. 1963m. žuvus jaunai sklandytojai, jis buvo atleistas ir kolektyvas vadovauti pasiūlė man. Nuvažiavome pas SDAALR pirmininką, generolą Joną Žiburkų, jis mane palaimino ir nuo 1963 m. rugsėjo mėnesio iki 1982 m. dirbau klubo viršininku.
Mano pirmas darbas buvo angaro statybos .Pastatėme greitai, per devynis mėnesius. Tuo metu atėjo nauja sklandytojų karta: Vytautas Sabeckis, Antanas Rukas, Vytautas Šliumba, Petras Bėta, Gintas Nekrašius ir kt. Daug skraidėm, daug ir dirbom. Nuo ryto 6 val. iki 10 val. skraidydavome su pirmamečiais, nuo 11 val. – su sportininkais. Kai kas ir dabar primena, kad versdavau dirbti. Bet skraidymams reikėjo darbadienius užsidirbt. Taip išdygo angaras, klubo nameliai. Labai padėjo Vladas Drupas, kuris buvo Lietkopsąjungos statybos kontoros viršininkas. 1970 m. Pociūnuose atsirado ir lėktuvinis sportas. Pirmuosius du akrobatinius lėktuvus Z 226 iš Mogiliovo parsivarėme kartu su Kavaliausku. Taip šalia sklandymo įkūrėme lėktuvinę grandį. Lakūnai buvo aktyvūs, technikos daugėjo ir lėktuvinė grandis peraugo į savarankišką Kauno aviacijos technikinį klubą. Čia sportinę karjerą pradėjo Jurgis Kairys, Stepas Artiškevičius ir kiti. Vėliau klubas persikėlė į Kauno Aleksoto aerodromą ir dabar vadinasi Kauno aeroklubas. Jam sėkmingai vadovauja Algimantas Žentelis. Pasinaudodamas proga, noriu paminėt generolą Joną Žiburkų, kuris aviatorių nepelnytai užmirštas.Tai ką turime, kuo skraidome ne tik Pociūnuose, bet ir visoje Lietuvoje yra generolo nuopelnas. Kad ir šis angaras. Daug technikos turėjome, bet neturėjome kur jos dėti. Su generolu Žiburkumi nuėjome pas Algirdą Brazauską, kuris tuomet buvo Valstybinės plano komisijos pirmininko pavaduotojas statybos reikalams ir sakome, kad norime statyti angarą ir mokomąjį korpusą. A. Brazauskas liepė rinktis vieną iš dviejų. Pasakiau, kad angarą. Pasikvietęs kažkokį veikėją liepė nuo Sveikatos ministerijos limitų nuimti 200000 rublių ir atiduoti Žiburkui, nes reikia statyt angarą. Pokalbis truko vos 15min. J. Žiburkaus dėka Lietuvoje buvo įstegta net 12 aviacijos technikinių klubų! Daugiau, nei visoje tuometinėje TSRS!. Generolo dėka į padangę pakilo ir BK 7 „Lietuva“… Nesvarbu, kad jis buvo Sovietų Sąjungos generolas, bet buvo tikras lietuvininkas ir į jokius politinius žaidimus nesikišo.
Noriu prisiminti ir bendradarbiavimą su Baliu Karveliu. 1956-1957 metais jam talkinom statant sklandytuvą BK-4. Prasidėjus plastikinio sklandytuvo BK-7 statybai, man, Arbačiauskui, Kuzminskui, Kavaliauskui konstruktorius patikėjo sumaketuoti sklandytuvo kabiną. Teko garbė ir išbandyti BK- 7 „Lietuva“… Sklandytuvas jau buvo pagamintas, bet kilti Maskva nedavė leidimo. Leido generolas Žiburkus. Tai buvo 1972 m. gruodžio 8 d. . Oras buvo prastas ir dar labiau prastėjo. Laukėme Žiburkaus, kuris vėlavo. Ekspermentinės sportinės aviacijos gamyklos direktorius Vytautas Pakarskas nusprendė nelaukti. Pirmi pakilimai buvo kelių metrų aukštyje.Vairai veikė gerai, ir lėktuvu AN-2 buvau ištemptas į 800 metrų. aukštį. Viskas buvo gerai, bet sklandytuvas neturėjo oro stabdžių, todėl nerimavau, kaip teks nusileisti. Nusileidau sėkmingai. Pasirodė ir generolas Žiburkus. V. Pakarskas buvo pasirengęs priekaištams. Kad nepalaukėme, bet generolas ramiai pasakė: „Skraidykite vyrai, skraidykite“… Sklandytuvo bandytoju buvo paskirtas ir Vilniuje gyvenantis Z. Brazauskas, bet pagrindinis krūvis teko man. Jau kitą vasarą, skrisdamas BK 7 „Lietuva“, pagerinau beveik visus šalies sklandymo rekordus. Šis B. Karvelio kūrinys atvėrė kelią žymiąjai sklandytuvų LAK serijai, kuri ir dabar sėkmingai skraido ir garsina Lietuvą visame pasaulyje. Su konstruktoriumi bendradarbiavome ir toliau. Karvelis buvo nuostabus žmogus. Dėl jo turėjau ir šiokių tokių nemalonumų. Sužinojęs, kad jis Vilniuje labai sunkiai verčiasi, įdarbinau gamykloje antraeilėse pareigose. Kažkas paskundė, kad jis gamykloje nebūna. Pasakiau, kad dirba namuose. Buvo įsakyta Karvelį atleist. Neatleidau ir jis dirbo toliau.
Noriu prisiminti ir darbą Kuboje, kurioje praleidau dvejus metus… 1980-m. Pociūnuose viešėjo aukštų Varšuvos pakto generolų delegacija. Ten buvo ir Kubos kosmonautas Arnaldo Tamayo. Svečiams suorganizavome įspūdingą priėmimą su švente, skraidymais, vakariene… Matyt, tai padarė įspūdį, kad 1982-1984 metais su žmona buvau pakviestas padirbėti Kuboje. Ten įgijau pilną pasitikėjimą, daug ir sėkmingai skraidėme įvairiuose Kubos aerodromuose. Padėjau pastatyti ir išbandyti pradėtą, bet užmirštą sklandytuvą BrO-9. Kuboje sutikau daug puikių žmonių, tarybinių specialistų. Siūlė pasilikti dar metams. Atsisakiau. Grįžau namo ir po metų gavau kvietimą vadovuti „Sportinės aviacijos“ gamyklai. Taip prasidėjo dar vienas mano gyvenimo etapas. Atėjęs į gamyklą, radau puikų kolektyvą. Daugelį aš jau pažinojau, jie pažinojo ir mane, todėl iš karto pradėjome dirbt ir dirbome sėkmingai iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1992 metais buvau atleistas tuometinio ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus. Taip aviacijoje mano aktyvi karjera ir baigėsi. Dabar jau tik pasyvi. Esu labai laimingas, kad Pociūnai klesti, gerose rankose ir žinomi viso pasaulio sklandytojams. Džiaugiuosi, kad čia dirba ir mano sūnus Algimantas. Labai dėkingas savo žmonai Stefanijai, kuri mane palaikė, daug kur toleravo ir daug padėjo.Kitais metais sukaks 60-ešimt, kai mes kartu !.“
Jubiliato prisiminimus susirinkusieji palydėjo audringais plojimais ir perėmė šventinę estafetę. Tardami gražiausius žodžius, nuoširdžiausius linkėjimus, daugelis A. Jonušą prisiminė, ir kaip puikų trenerį, instruktorių, su kuriuo pirmą kartą pakilo į orą, ir kaip draugą, gelbėjusį iš nelaimės, tvirtą, teisingą, reiklų sau ir kitiems, nenuilstantį vadovą, tikrą lietuvį. Solidžios sukakties proga Kauno aviacijos veteranai garbųjį aviatorių apjuosė „Gyvenimo veiklos ir praeito kelio“ juosta, įteikė Garbės diplomą, Angelo sklulptūrėlę ir perdavė linkėjimus iš Švedijos bei Žemaitijos. Seimo narys Andrius Palionis atvežė LR ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus sveikinimus ir ragino aviatorius surinkti atsiminimus apie jubiliatą, sudėti į knygą, kurią pažadėjo išleisti. Seimo narys Vytautas Kamblevičius perskaitė prezidento Rolando Pakso sveikinimą, perdavė jo linkėjimus „Būti skrydyje, nesiliauti džiaugtis gyvenimu“ ir įteikė asmeninį R. Pakso sidabrinį medalį. Dar vieną medalį –“Žemaičių garlėkio” – A. Jonušui į teikė Žemaitijos aviatoriai, o Lietuvos aeroklubo (LAK) prezidentas Jonas Mažintas “Už nuopelnus ne tik sklandymo sportui, bet ir visai aviacijai” jubiliatą apdovanojo LAK garbės ženklu.
A. Jonušą sveikino ir būrys lakūnų- akrobatų, žurnalo “Aviacijos pasaulis” redaktorė, Alytaus, Biržų, Vilniaus, Akmenės, Klaipėdos, Panevėžio, Šilutės sklandytojai ,buvusios ir dabartinės sklandytuvų gamyklos darbuotojai ir kiti renginio dalyviai.
-Ačiū, kad neužmiršote mano kuklaus darbo, kurį visą gyvenimą dirbau ir stengiausi dirbti gerai. Skrydis dar nesibaigė .Visi mes skrendame , visi mes turime savo skrydį. Kažkur tai, į kažką tai. Ir nebūtinai su šitais sparnais, kuriuos matome angare. Svarbu, kad dvasioje būtų sparnai ir kad tas skrydis niekad nesibaigtų, – tardamas vakaro pabaigoje padėkos žodžius visiems palinkėjo šventės kaltininkas.
O.Valkauskienė
Autorės nuotrukos