Užduota daug klausimų, iškelta daug problemų

Praėjusią savaitę „Gyvenimo“ laikraščio redakcijos komanda lankėsi Naujosios Ūtos seniūnijoje. Susitikime su seniūnu, jo pavaduotoja, bendruomenių pirmininkais, seniūnaičiais diskutavome apie seniūnijos džiaugsmus ir vargus, apie tai, ko jie tikisi iš valdžios ir kuo patys gali prisidėti, koks gyventojų požiūris į seniūnaičius, bendruomenių aktyvistus.

A. Aliukevičius.

Naujosios Ūtos seniūnija – pati mažiausia Prienų rajono savivaldybėje – 81 kv. km plote gyvena per tūkstantį gyventojų. Seniūnijoje – 23 kaimai. Didžiausi – Naujoji Ūta (apie 260 gyventojų), Žemaitkiemis (apie 150 gyventojų). Įsteigtos trys seniūnaitijos: Naujosios Ūtos, Pilotiškių ir Žemaitkiemio, veikia šešios bendruomenės.
2006 metais patvirtintame seniūnijos herbe pavaizduotas stiklo pūtikas, primenantis, kad dabartiniame Senaūčio kaime ir Naujosios Ūtos gyvenvietėje maždaug šimtą metų (nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. ketvirtojo dešimtmečio) veikė dvi stiklo dirbtuvės.
-Didžiausia Naujosios Ūtos gyvenvietės problema – nekokybiškas geriamasis vanduo, – sakė seniūnas Algis Aliukevičius. – Visos kitos bėdos, greičiausiai, panašios į kitų seniūnijų – seni, kapitalinio remonto reikalaujantys keliai, nepritaikyti važinėti sunkiasvorei technikai, socialinės problemos, bedarbystė ir kai kurių žmonių nenoras dirbti.

Nors net daugiau nei 60 gyvenvietės šeimų pasirašė, kad jie jungtųsi prie vandens ir nuotekų tinklų, bet kada Naujojoje Ūtoje bus tiekiamas kokybiškas geriamas vanduo, dar nežinia, nes artimiausiais metais vandentvarkos projektai nebebus įgyvendinami. Prieš penkerius metus draugų iš Kętrzyno (Lenkija) dėka buvo pastatyti valymo įrenginiai, bet iki šiol nėra jų teisinės registracijos ir dėl to bendruomenė negali teikti projektų. Naujaūtiškiai pavydi Skersabalio bendruomenei, kuri ne tik įsirengė vandentiekį, bet ir, pasinaudodama ES parama, pasistatė nugeležinimo įrenginius.
Naujosios Ūtos seniūnaitės ir aktyvios bendruomenės narės Vilijos Zablackienės teigimu, seniūnijoje netrūksta tradicinių renginių – susiburiama ir savame rate, ir didelės, respublikinės šventės organizuojamos.
-Per kultūrą, sportą stengiamės spręsti ir socialines problemas. Juk tie, kurie dalyvauja saviveikloje, sportuoja, supranta, kad galima gyventi gražiau, kultūringiau, prasmingiau, – sakė V.Zablackienė.

V. Kupstas.

Seniūnijoje aktyviai veikia suaugusiųjų, jaunimo ir vaikų teatrų kolektyvai. Suaugusieji kasmet pastato po naują spektaklį, kurį parodo ne tik saviems, bet nuveža ir į kitas seniūnijas bei kitus rajonus. Artistai dažniausiai „ant benzino“ susimeta patys ir važiuoja savo transportu, kartais nuveža seniūnas. Vaikai pasirodo kalėdiniuose, velykiniuose renginiuose. Tačiau, anot diskusijų dalyvių, didžiausia problema – jaunimo teatras, kurio nariai, pastatę spektaklį, nori jį parodyti kitiems, o galimybių nėra.
Naujaūtiškiai, kurių laisvalaikio salė priklauso Prienų kultūros ir laisvalaikio centrui, apgailestavo, kad neskiriama daugiau etatų. Jie labai norėtų, kad atsirastų specialistas, kuris suburtų dainuojančius ar grojančius, tuomet ir šventėse būtų kam dainą užvesti ir kitus išjudinti.
Naujosios Ūtos bendruomenės pirmininkė Angelė Degutienė pasidžiaugė, kad savų ir užsienio geradarių dėka ne tik gaunama daug labdaros vaikams, suaugusiems, neįgaliesiems, bet ir keliaujama. Vasarą po kelias dienas prie jūros praleido būrys mamų su mažais vaikais ir grupė pagyvenusių žmonių. Jiems iš dalies buvo kompensuotos kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidos.
-Labiausiai džiugina dėkingumas tų, kuriems sudarėme galimybę pirmą kartą pamatyti jūrą, – sakė A.Degutienė.
Dauguma paramos į N. Ūtą atkeliauja Reginos Žvirblienės rūpesčiu, nes ji jau daug metų puoselėja ryšius su Švedijos, Danijos labdaros organizacijomis, į Naująją Ūtą nuolat atsiunčiančiomis sunkvežimius dovanų.
Ar savivaldybė turi remti bendruomenes? Ar užtenka, kad nemokamai suteikia patalpas? Kaip bendruomenei, kuri neuždirba pinigų, susimokėti komunalinius mokesčius? Kas yra bendruomenė? Kas yra bendruomeniškumas, jei viename kaime veikia dvi bendruomenės? Tai klausimai, į kuriuos sunku rasti atsakymą ne tik Naujosios Ūtos, bet, matyt, ir kitų Lietuvos vietovių žmonėms.
Pasak Žemaitkiemio krašto bendruomenės pirmininko Vaido Kupsto, pasaulyje egzistuoja kitoks supratimas apie bendruomenę – jei tu gyveni kažkokioje teritorijoje, tai tu automatiškai esi tos vietos bendruomenės narys. Pas mus, V.Kupsto manymu, pirmiausia skiriasi bendruomenių susikūrimo priežastys – vieni susiburia vedini vidinio poreikio, antri – dėl asmeninių ambicijų, treti – kokios nors partijos iniciatyva.
-Grupelė bendruomenės aktyvistų tenkina visos didelės bendruomenės poreikį. Ir tie apie 10 proc. žmonių, mokančių nario mokestį, organizuojančių renginius, prisidedančių prie visos veiklos – yra įsipareigoję. O kiti – nori prisidėti – prisideda, nenori – neprisideda, nedalyvauja, tačiau kritikuoja, – kalbėjo V.Kupstas.

Iš kairės: R. Akranglis, D. Bacvinkaitė, A. Degutienė ir V. Zablackienė.

A.Degutienės manymu, visuomenininkai dirba atiduodami visą širdį, negaudami jokio atlygio, todėl būna skaudu, kai sulaukiama ne pagalbos, bet neteisingos kritikos, pavydo.
Ar tikrai seniūnija, seniūnaitija, bendruomenės, visuomeninės organizacijos nedubliuoja vienos kitų veiklos sričių? Kuo skiriasi jų veiklos? Ar teisinga, kad savivaldybė negali sumokėti, pavyzdžiui, seniūnijos patalpose įsikūrusios bendruomenės komunalinių mokesčių, tačiau, bendruomenei iš savo kambarėlio išsikrausčius, lėšas toms pačioms patalpoms išlaikyti jau skiria? Atsakymas į daugelį šių klausimų buvo vienas – taip reglamentuoja teisės aktai.
V.Zablackienės manymu, prieš keletą metų įsteigta seniūnaičio pareigybė yra nereikalinga. Nors jis laikomas tarpininku tarp seniūnijos darbuotojų ir gyventojų, tačiau mažai ką gali nuveikti. Jai pritarė ir V.Kupstas. Jo teigimu, seniūnaičiai būtini tik ten, kur nėra bendruomenių, o ten, kur bendruomenės stiprios ir veiklios, jie nereikalingi.
Tačiau seniūnas A.Aliukevičius prieštaravo – jo manymu, seniūnaičiai labai reikalingi, nes jie atstovauja gyventojams, perteikia jų nuomonę.
Pilotiškių seniūnaitis Remigijus Akranglis sakė, kad jis ir anksčiau, kol nebuvo išrinktas seniūnaičiu, atliko tą patį darbą – bendravo su kaimynais, kuo galėjo, tuo jiems padėjo. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad jų kaimų problemos skiriasi nuo tų, su kuriomis susiduria miestelių ar gyvenviečių žmonėms. Pavyzdžiui, pagrindinis kelias yra prižiūrimas, tačiau sodybos nuo jo yra išsidėsčiusios atokiau, o privažiavimo keliukų į jas seniūnija nei greideriuoja, nei valo. Tačiau, seniūno A.Aliukevičiaus teigimu, nuvalomi ir nugreideriuojami visi keliai tiems, kurie prašo, iš eilės visiems nebevaloma, nes iš kai kurių gyventojų sulaukia priekaištų, jog traktorius išstumdo jų ant kelio supiltus akmenis ir kitokį „gruzą“.
-Labai daug žmonių gyvena iš pašalpų, tačiau to niekas pakeisti negali – čia jau visos valstybės problema, – aktualią temą priminė R.Akranglis.
Naujaūtiškiai teigiamai vertina naują piniginės paramos skyrimo tvarką. Jau kuris laikas, kam skirti socialinę pašalpą, sprendžia seniūnijose sudarytos komisijos. Pasak seniūno, ir jis, ir kiti komisijos nariai pašalpų prašančius žmones puikiai pažįsta, todėl vietos piktnaudžiavimui nebelieka.
Seniūnijoje aktualios ir kitos socialinės problemos. Juk beveik trečdalis gyventojų – garbingo amžiaus: 26 yra vyresni nei 85 m., 220 – vyresni nei 65 m. Vienuolikoje socialinės rizikos šeimų gyvena per 20 nepilnamečių. Dar keturios šeimos yra stebimos. Pasak diskusijos dalyvių, ne visose šiose šeimose yra girtaujama, dalis stokoja socialinių įgūdžių.
-Socialinė darbuotoja, kuri pavaduoja motinystės atostogose esančią nuolatinę, dirba tik 8 valandas per savaitę. Ką ji gali suspėti? – klausė seniūnas.
Kad sistemingai dirbant galima daug pasiekti, rodo komandos, dalyvavusios „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ varžybose, pavyzdys. Socialinės darbuotojos suburti vaikai įsidrąsino ir, „apšilę kojas“, įveikė keletą etapų bei pateko į finalą.
Stabdyti užburtą ratą – kai geria seneliai, tėvai ir vaikai – įmanoma. Tai, pasak V.Kupsto, įrodo kunigo H.Šulco patirtis ir jo įkurta sodyba Kretingos rajone, kurioje vaikai iš socialinės rizikos šeimų praleidžia savaitgalius ir, matydami kitokį gyvenimą, pamažu keičiasi – mokosi, dirba ir neseka tėvų pėdomis.
-Sportas, menas – tai priemonės, kurių pagalba vaikai galėtų pamatyti kitokį gyvenimą ir išbristų iš to liūno, – mano V.Kupstas. – Tačiau visa tai sukoncentruota rajono centruose ir kaimo vaikams sunkiai pasiekiama.
Laisvų patalpų, kuriose galėtų vykti įvairios veiklos, tikrai netrūksta. Tačiau vaikus iš karto po pamokų autobusėlis išvežioja į namus. Kas: mokykla, seniūnija, bendruomenė – turėtų rūpintis prasmingu vaikų laisvalaikiu?
Netrumpame pokalbyje buvo užduota daugybė klausimų, iškelta daug problemų, deja, daugelį jų galėtų išspręsti tik Lietuvos valdžios sprendimai. Tačiau, kaip buvo pastebėta, diskutuojant, viešinant skaudulius, gal pamažu ką nors ir pavyks pakeisti į gera.vartuose atsirastų tinklas. Jie taip pat norėtų, kad ir futbolo būrelis mokykloje veiktų, nes keli vaikai du – tris kartus per savaitę važinėja treniruotis į Prienus.
Naujosios Ūtos gyventojai nepatenkinti, kad tvenkinys, kuriame karštą vasarą būtų galima atsigaivinti, labai apžėlęs ir dugnas dumblėtas. Seniūnijos valdžiai jie priekaištavo, kad neieškoma lėšų tvenkinio valymui.
Seniūno Algio Aliukevičiaus teigimu, tvenkinys prieš septynerius metus buvo išvalytas nekokybiškai – pakrančių dumblas nebuvo išvežtas, todėl augalai greitai pradėjo vešėti ne tik pakrantėse, bet ir viduryje. Tvenkinio išvalymui seniūnija pinigų neturi, o pastaruoju metu neliko ir ES fondų, kurie remtų tokią veiklą.
Laima Duoblienė