Vieno ginčo pabaiga

2010 m. spalio 20 d. pavakare, apie 17 val. automobilio Mercedes Benz vairuotojas (pavadinkime jį Alytiškiu), važiuodamas miškinga vietove keliu Kaišiadorys – Merkinė per Vėžiongirės masyvą, buvo ramus: kelias žinomas, oro sąlygos idealios, vėjelis vos šiurena, eismo intensyvumas nedidelis, todėl jis net negalėjo pagalvoti, kad jo kelionę sutrikdys ant važiuojamosios kelio dalies virstantis medis.
Pasvirusį dvikamienį juodalksnį Alytiškis buvo pastebėjęs ir anksčiau, pravažiuodamas pro šalį. Taip jau sutapo, kad pastarosios kelionės metu medis nuvirto ant kelio būtent tuo momentu, kai Alytiškio vairuojama mašina priartėjo prie jo augimo vietos. Susidūrimo su virstančiu medžiu išvengti nebuvo galima. Tai patvirtino ir atvykę kelių policijos pareigūnai. Šį kartą žmonės nenukentėjo, bet nepataisomai buvo sugadintas automobilis, kuris tebuvo draustas tik privalomuoju draudimu. Alytiškiui iškilo dilema: kas atlygins žalą. Juk jis dėl autoįvykio nekaltas.
Kauno miesto apylinkės teisme Alytiškis pareiškė ieškinį VĮ „Kauno regioniniai keliai“ (toliau – Atsakovas), nes autoįvykio vieta buvo šios įmonės prižiūrimoje teritorijoje. Įmonės vadovas kategoriškai atsisakė atlyginti žalą, nes, jo supratimu, dėl to kalta VĮ Prienų miškų urėdija, kuri valdo valstybinį turtą – mišką. Atseit Urėdijos darbuotojai privalėję pastebėti, ar pasviręs medis nekelia pavojaus saugiam eismui. Matomai tokiais „argumentais“ vadovaujantis į civilinės bylos nagrinėjimo procesą bendraatsakove ir buvo įtraukta Urėdija. Nei urėdas, nei aš, kaip Urėdijai atstovaujantis advokatas, su tokia Alytiškio (kuriam, beje, buvo visiškai nesvarbu, kas iš atsakovų atlygins jo patirtą žalą) bei Atsakovo nuomone nesutikome. Teisminiai ginčai vyko dvejus metus.
Manau, būtina pagarbiai atsiliepti apie Kauno miesto teisėją, objektyviai pirmininkavusį teismo posėdžiams, jis per 12 posėdžių atidžiai išklausė abiejų šalių argumentus už ir prieš, ištyrė šalių pateiktus rašytinius bei liudininkų parodymus bei nusprendė, kad Alytiškiui žalą privalo atlyginti Atsakovas, nes Urėdijos darbuotojai jokių pažeidimų nepadarė, jokiais įstatymais ar poįstatyminiais aktais Urėdija nėra įpareigota rūpintis eismo saugumu keliuose, vedančiuose per miškingas vietoves.
Noriu paaiškinti įstatymus, kuriais mes vadovavomės, nesutikdami su Urėdijai reiškiamomis pretenzijomis dėl autoįvykio, ir kuriais sprendimą grindė teismas.
Lietuvos kelių įstatymo 11 str. yra tokia sąvoka „kelio juosta“, kurioje bet kokia veikla, išskyrus eismą ir jo saugumo užtikrinimą, draudžiama. Kadangi medis augo už šios kelio juostos ribų, Atsakovas ir tvirtino, kad su šios kelio juostos riba ir baigiasi jo atsakomybė. Tačiau to paties Įstatymo 12 str. yra kita sąvoka „kelio apsaugos zona“. Atsakovo atstovas sąmoningai klaidino teismą, tvirtindamas, kad šiame įstatymo straipsnyje esantys teiginiai apie eismo saugumo užtikrinimą turi būti taikomi bet kam, tik ne jiems, nors Kelių įstatymas ir pareigybinės instrukcijos eismo saugumo užtikrinimu įpareigoja rūpintis būtent kelininkus, o ne urėdijas ar kitus asmenis. Juk visiems suprantama, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Minėtu atveju kelio apsaugos zona apėmė 50 m nuo kelio krašto, o nuvirtęs medis būtent ir augo šioje zonoje. Todėl Atsakovo kaltė teismui buvo akivaizdi. Bet ne Atsakovui.
Nesutikdamas su teismo sprendimu, Atsakovas jį apskundė Kauno apygardos teismui. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija nusprendė Kauno miesto teismo sprendimą panaikinti ir žalą Alytiškiui priteisti iš Atsakovo ir Urėdijos. Teisėjų kolegijos nuomone, ir Urėdija privalėjusi rūpintis augančiu medžiu, nes Miškų įstatymas tai daryti urėdijas įpareigoja.
Šiuo atveju, su Kauno apygardos teismo nutarimu nesutikome ir mes, ir Atsakovas, toliau neigęs bet kokią savo kaltę. Mes laikėmės tos pačios nuomonės: žalą atlyginti privalo vienas Atsakovas. Buvo paduoti kasaciniai skundai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) įpareigotas ne tik vykdyti žemesnių teismų priimtų sprendimų teisėtumo reviziją, bet ir parengti atitinkamus aiškinimus. Kadangi tokios kategorijos bylose LAT savo nuomonės dar nebuvo išsakęs, nes teisminėje praktikoje tokio ginčo dar nebuvo, mūsų ir Atsakovo skundai buvo priimti. LAT teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo teisėjų nutartį ir paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, taip galutinai padėdama tašką atrodo ir nesudėtingame, bet dėl Atsakovo nepagrįsto užsispyrimo ilgai užsitęsusiame ginče. Gaila tik, kad Alytiškiui ilgai teko laukti jo patirtų nuostolių atlyginimo.
VĮ „Kauno regiono keliai“, siekdama laimėti bylą, bandė įrodinėti, kad kelio apsaugos zonoje augančių medžių priežiūra yra Urėdijos pareiga. Todėl įmonės atstovai paprašė urėdą iškirsti šioje kelio apsaugos zonoje augančius ir pavojų saugiam eismui keliančius medžius. Kai Urėdijos darbuotojų pastangomis šie darbai buvo atlikti, kelininkų atstovas teisme pareiškė, neva Urėdija suprato savo kaltę. Eismo saugumo pavojų keliančius medžius iškirto, o kelininkus pasikvietė kaip specialistus nurodyti, kuriuos medžius kirsti. Tačiau tokie jų argumentai buvo nuneigti darbus vykdžiusių Urėdijos darbuotojų parodymais teisme. Bandė kelininkai klaidinti ir policijos pareigūnus, prašydami įpareigoti miškininkus kirsti medžius, kuriuos jie privalėjo iškirsti patys.
Jau po autoįvykio problema dėl pakelėse augančių ir eismo saugumui pavojų keliančių medžių iškirtimo buvo išspręsta Aplinkos ministro įsakymu pakeitus Leidimų kirsti medžius išdavimo aprašą (skaitytojų žiniai – 2010 12 25 Ministro įsakymas nr. Dl-105). Todėl esant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimui šioje byloje ir naujam Aprašui, su panašiomis eismo situacijomis susijusios problemos teismuose bus sprendžiamos sklandžiau.
Ginčo eigą plačiau aprašiau todėl, kad nuo analogiško eismo įvykio neapsaugotas nė vienas automobilio savininkas.
Alfredas Besusparis
Advokatas